Kas žvelgia nuo namų sienų?


Kas žvelgia nuo namų sienų?

29.06.2014

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

 

Taip jau esame įpratę, kad mūsų namų sienos nebūtų tuščios. Juk  dar protėviai ant jų kabindavi sumedžiotų žvėrių kailius, ragus, kažką įdomaus pasidirbinę iš medžio. Žmonės interjero puošmenas paprastai renkasi pagal savo skonį, intelektą, todėl kiekvienuose namuose ant sienų rasime pačių įvairiausių dalykų, daugiausia, žinoma, paveikslų, nuotraukų, rečiau kitokių dekoratyvinių detalių. Iš to kuo puošia šeimininkai savo namų ar buto sienas galima spręsti ir apie jų charakterį, pomėgius bei polinkius.

Deja, ne visi žino, kad kai kurios sienų puošmenos tiems namams neša laimę, o kartais šeimininkai net nenutuokia, jog jie pasikabino tai, kas spinduliuoja negatyvią energiją, erzina. Pasak mūsų kalbinto žinomo astrologo ir parapsichologo Vladimiro Azanovo, tikrai ne viskas, kas tik jums pakliūna po ranka, ar ką paveldėjote iš savo senelių tinka jūsų namams.

 

Prie molberto – tik su gera nuotaika

 

Apie žmonių ir daiktų, tarp jų ir paveikslų bei  nuotraukų skleidžiamą energetiką, kitaip dar vadinamą aurą, V.Azanovą kalbinu ne tik todėl, kad jis jau bene trisdešimt metų domisi šia sritimi. Vilnietis pats tapo aliejiniais dažais ir jau yra surengęs keletą parodų. O jo namuose sostinės Fabijoniškių rajone, daugiausia koridoriuje ir svetainėje,  kabo daug jo darbų, kurie tapyti paties namų šeimininko.

 

Įgimtus ir vėliau paties tobulintus tapybos įgūdžius Vladimiras nutarė dar nušlifuoti prieš kelis dešimtmečius dailės klasiko Augustino Savicko įsteigtoje mėgėjų studijoje. Vyras pamena, kaip jis atnešęs pirmuosius savo darbus jaudinosi ir laukė vieno iš  garsiausių Lietuvos tapytojų vertinimo žodžių. “Tie keli mano darbai maestro patiko, tik kai ką liepė pataisyti, užtapyti. Jis paskatino mane ir toliau tuo užsiimti, o “žaisti” dažais ne vienas žmogus pasakys, jog tai didelis  malonumas”. Parapsichologas įsitikinęs, kad žmonėms piešimas, o ypač tapyba ar akvarelės liejimas, – geriausia atsipalaidavimo priemonė. O jeigu tavo darbai patinka ne tik pačiam, bet ir namiškiams, tai drąsiai juos galima kabinti namuose ant sienų.  Darbo kabinete yra vos vienas kitas jo paties tapytas paveikslas. Nedidelis peizažas primena prieš kelis metus pralestas malonias ir įspūdžių kupinas dienas Kryme. Keli dekoratyvūs akcentai, liudija apie buto šeimininko pagrindinį užsiėmimą –  įrėmintos Taro kortų kopijos ir mistinę galią turintis čigonės portretas, kurio atsiradimo istoriją Vladimiras papasakos vėliau.

 

“Niekada netapau, jeigu neturiu nuotaikos arba esu ant ko nors supykęs, todėl ir kitiems menininkams ar mėgėjams nepatariu to daryti. Būna, kad drobė ant molberto stovidvi ar tris savaites, mėnesį. O vieną kartą pajunti, kad reikia paimti teptuką ir dažus. Kai pradedu tapyti paveikslą, niekada nežinau koks bus galutinis rezultatas.Manau, kad tai ir yra kūryboje pats maloniausias dalykas. Ne veltui daugelis dailininkų teigia, kad teptuką valdo kažkieno iš aukščiau valia. Kai į paveikslą “įkraunu” savo gerą nuotaaiką, jį užbaigęs pasižiūriu ir dažnaai pagalvoju: “Viešpatie, tai ne aš padariau”, – kalba parapsichologas, kuris pastaruoju metu rengiasi “Angelų” parodai, nes jų paveikslų yra nutapęs bene daugiausiai. Vladimiro draugai ir pažįstami, o taip pat atėję į namus ieškoti psichologinės bei kitokios pagalbos žmonės dažnai klausia, kodėl jo tapyti angelai be veidų. “O kas tuos veidus matė? Juk aš negaliu piešti to, konemačiau, o jeigu ir būčiau pamatęs tada, kai sunki liga mane buvo prikausčiusi prie patalo ir buvau komos būsenoje, tai jau čia su jumis nekalbėčiau, – šypsosi pašnekovas. – Man angelas yra paslaptingas ir šventas, o tai koks jis atsiranda mano drobėje man diktuoja pasąmonė”. Savamokslis dailininkas dar mėgsta tapyti gamtos vaizdus, tačiau daugiausia tarp jo paveiklų abstrakcijos, kurių esmės ir prasmės, kaip jis pats pripažįsta, ne visi supranta, kai kas pavadina ir teplione. Vladimiras nepyksta, nes kiekvienas jo darbas yra būtent jo paties to momento gerų jausmų išraiška, į juos įkrauta teigiama energija. Jis teigia, kad niekada nėra tapęs ar kažką daręs, kas žmogui suteiktų neigiamų emocojų. “Yra daug žinomų dailininkų paveikslų, kuriuose yra daug chaoso, smurto, konfliktų, karų scenų, rėkiančiomis spalvomis abstrakcijų. Jie, mano įsitikinimu, gali tikti muziejuose, kokiose nors įstaigose, bet tik ne namuose, nes tokie vaizdiniai  kelia nerimą bei kursto neigiamas emocojas. O namuose reikia ramybės”, – kalba parapsichologas , kuris, beje, visą savo jaunystę svajojo tapti dailininku-restauratoriumi, bet likimas patvarkė savaip.

 

Paveikslus geriausia išsirinkti patiems

 

V.Azanovas su žmona Danute užaugino du sūnus Jurijų ir Igorį, kurie sukūrė šeimas ir gyvena atskirai. Vladimiras džiaugiasi, kad jo vaikams patinka tai ką jis tapo. Štai ir vienas ir kitas atėjęs aplankyti tėvų, paprašė leisti išsirinkti keletą paveikslų jų namų interjerui. Tai, anot parapsichologo, teisingiausias kelias, kai daiktus, o juo labiau vizualinius dalykus pasirenka patys namų šeimininkai. Juk pasitaiko atvejų, kai, tarkim, jubiliejaus proga  kažkas padovanoja didelį ir brangų paveikslą, dažniausiai kokį miesto vaizdelį, peizažą ar natiurmortą. Žmogus jį pasikabina ant kambario sienos, o tik po kiek laiko pastebi, kad čia kažkas ne taip. Gerai įsižiūri ir suvokia, kad tame paveiksle dailininkas įamžino ne saulėtekį, kaip jam iš pradžių atrodė,o saulėlydį… Netrukus mirė to žmogaus tėvas. Gal tai atsitiktinumas, bet jis paveikslą nukabino, nes jam nebesinorėjo jo matyti.  Kai kabantis ants sienos paveikslas, kaukė ar kita dekoracija pradeda erzinti, žinomai, jog nukabinti ją reikia nedelsiant. Nor sir brangi tai būna dovana ar pirkinys, tačiau būtina jį padėti kur nors tolėliau. Jeigu tai dar ir žinomo ar perspektyvaus dailininko darbas – tai investicija. Jį kada nors galėsite parduoti kokiam kolekcininkui. Tad V.Azanovas įsitikinęs, jog geriausia, kai paveikslą pats žmogus išsirenka galerijoje, pas dailininką ar net gatvės prekeivį. Juk galima pasiūlyti tam, kuriam ketini kažką ženklaus padovaanoti, pasiūlyti kartu pasivaikščioti ir nupirkti dovaną. Apskritai paveikslų, kaip dovanos, Vladimiras nepeikia. Jis pats draugams, kuriuos gerai pažįsta ir bendrauja, gimtadienio ar vestuvių proga specialiai nutapo jiems tinkamą kūrinį, įdėdamas į jį ir dalelę savo širdies šilumos.

 

Mirusius palikite ramybėje

 

Neretai žmonės mėgsta salone ar kokioje kitoje patalpoje kampelį ar net sieną skirti savo genčiai: mirusiems tėvams, proseneliams, jų portretams, o kartais įrėmina ir pakabina net laidotuvių nuotraukas. V.Azanovas pataria, kad, nepaisydami visos pagarbos mirusiems gentainiams, jų fotografijų kambariuose, kuriuose gyvename, nekabintume. “|Mirusius artimus žmones palikite ramybėje. Jų nuotraukas galite išsaugoti, padėti kur nors į stalčių, kartas nuo karto ištraukti ir prisiminti, gal per jų gimtadienius ar jubiliejus, bet nepalikti kaboti kaip intejero puošmenas, – sako jis ir patikslina, jog tapyti prosenelių ar tėvų portretai jau turi visai kitos energijos, nes dailininkas į tą paveikslą “įkrovė” savo jausenos ir sukūrė ne fotografinį akimirkos atvaizdą, o meno kūrinį.  Kas kita ir nuotraukos, kuriose įamžintos jūsų ir  šeimos džiugios gyvenimo akimirkos: vestuvės, krikštynos, kiti giminės susiėjimai,  iškylos į gamtą, kelionės ir pan. Dabar dažniausiai jos tūno kompiuteriuose ir kartas nuo karto peržiūrimos. Tiesa, pačias gražiausias verta iškelti į dienos šviesą ir padaryti jas ant popieriaus. Vladimiro ir Danutės Azanovų namuose tokioms įdomioms ir nuotaikingoms šeimos nuotraukoms dailiuose rėmėliuose skirtas atskiras kampelis svetainėje.  “Manau, kad tokių šeimos nuotraukų kampelį ar net visą sieną reikia nuolat keisti, papildyti naujomis sustabdytomis gyvenimo akimirkomis. Jos mums primins, kad dažniau verta galvoti apie tai, kas buvo ir dar gali būti gera, o ne nuolat niurzgėti, kad viskas blogai, nes taip žmogus gali sau ir ligą įsikalbėti”, – sako parapsichologas. Ypač žmogų gerai nuteikia jų pačių vaikystės nuotraukos, arba mažųjų vaikų, anūkų. Ir dar V.Azanovas pataria nebijoti keisti paveikslų pagal jūsų nuotaiką, metų laiką ir pan. Jeigu neturite profesionalių dailininkų paveikslų, tiks ir tie, kuriuos įsigijote Kaziuko mugėje ar įrėmintos žinomų dailininkų reprodukcijos, pagaliau pabandykite kažką nutapyti ar išlieti akvarele patys.

 

Apie šventųjų ir stebuklingus paveikslus

 

Jeigu žmogus yra tikintis, jo namuose būtinai atsiras vietos Dievo Motinos ar Kristaus atvaizdui, gal ir kitiems biblijiniams siužetams. Jie ramina mūsų sielą ir pakelia aukščiau kasdienybės ir buitinių rūpesčių. V.Azanovo darbo kambaryje toks altorėlis yra. “Vienas ar keli šventųjų paveikslai  tikinčiam žmogui reikalingi, nes prie jo galima sukalbėti maldą, paprašyti Dievo atleidimo ar pagalbos. Nors aš esu labiau realistas ir linkęs tikėti,  jeigu žmogus pats nepajudins piršto, Dievas stebuklo nepuls daryti”, – šypsosi pašnekovas, kuris įsitikinęs, kad tikėjimas žmogui padeda gyventi , turėti vilties pasveikti, išsipainioti iš sudėtingų gyvenimo situacijų. Kur kabos toks šventas paveikslas, ar bus namuose įrengtas sakralusis kampelis, pasak Vladimiro, nėra labai svarbu, nes pati sakraliausia vieta ir tikras aktorius yra bažnyčioje.

 

Beje, prie gerą energiją spinduliuojančių paveikslų žinovas priskiria ir vaikų piešinius bei tapytus akvarele ar guašu paveikslėlius. “Juk vaikai paprastai viską daro su tyra siela, –

Primena žinomą tiesą pašnekovas. – Dar geriau, jeigu jūs kokį nors paveikslą sukursite kartu – visa šeima ir pakabinsite namuose garbingoje vietoje”.

 

Kaip Vladimiro namuose atsirado paslaptingas nedidelio formato tamsaus gymio gražuolės portretas, kurį šeimininkas laiko stebuklingu? “Norite tikėkite, norite ne, bet šis čigonės portretas neša laimę, – tikina jis. – Atsivežiau šio atvaizdo nufotografuotą kopiją iš Kijevo, kuriame prieš kelis dešimtmečius mudu su broliu Sergejumi lankėmę astrologijos kursus. Apsistojome pas pažįstamus žmones jų tuščiame bute. Kartą įėjau į šeimininkų kambarį ir pajutau kažkieno žvilgsnį, Į mane įdėmiai žvelgė išnuotraukos štai šios gražuolės akys. Tuomet pajutau, kad tai ne paprastas čigonės portretas. Kai grįžo buto šeimininkai, jie papasakojo tos nuotraukos atsiradimo istoriją, kuri man pasirodė įtikinama… Paaiškėjo, kad čigonaitė buvo kažkurios šalies karaliaus mylimoji ir jis liepė ją nutapyti. Portretas keliavo iš kartos į kartą ir ne vieniems namams ir ne vienam jo savininkui nešė laimę. Gandas apie jį paplito per, berods, anglų laikraštį, kuriame ir buvo išspausdinta to paveikslo nuotrauka. Taip ji atsirado ir pas kijeviečius. Aš perfotografavau tą nuotrauką ir grįžęs į Vilnių, paprašiau vieno pažįstamo dailininko, kad iš jos tos man nutapytų paveikslą. Jį įrėminęs pakabinau štai šioje garbingoje vietoje”. Paklaustas, ar Vladimirui sekasi nuo to laiko, kai toji laimės nešėja kabo jo kambaryje, jis atsakė: “Tikrai taip”.

 

Iš Baku miesto Azarbaidžane kilęs Vladimiras Azanovas yra vienas iš trynukų. Sovietiniais laikais su broliu Sergejumi atsidūrė Lietuvoje. Pastarasis taip pat astrologas, abu kartu rengia ir leidžia astrologinius kalendorius.