[ARCHYVAS] Kas įteiks brandos atestatą žmogaus dvaisiai?


Matydami, kaip sunkiai į kalnus kopia svetimšaliai alpinistai, Himalajų priekalnių gyventojai neatsistebi. Ir teigia, kad patys į viršukalnes pakyla be jokio vargo, mat fizinį kūną palieka namie ir keliauja tik astraliniu. Kas tai – fantazija, svajonė, o gal mūsų „neišmokta“ tikrovė?

Akivaizdžiai neįtikėtinus ir neįtikėtinai akivaizdžius dalykus komentuoja
parapsichologas Vladimiras AZANOVAS.

– Vis dėlto šiame pasaulyje žmogus negyvena amžinai.
– Mes paprasčiausiai dar neįpratę skirti sielos ir dvasios. Mano supratimu, siela yra glaudžiai susijusi su tuo, kas mumyse yra mirtinga, nors ir gyvuoja ilgiau nei fizinis kūnas. Siela – esmingiausioji žmogaus dalis. Žmogui mirus, ji apleidžia fizinį kūną, tarytum „nusivelka” jį ir stoja eterinio antrininko pavidalu. Būtent jis kartais matomas kaip baltą stulpą primenanti šmėkla. Eteriniame kūne siela gali svečiuotis nuo trijų parų iki kelių savaičių. Šiam išsisklaidžius, siela lieka „vilkėti“ astralinį kūną. Astralinis, beje, sklando tuose pačiuose materijos sluoksniuose kaip ir fizinis kūnas. Juo aukštesnį sąmonės lygį buvo pasiekęs žmogus, juo į aukštesnes sferas išgali pakilti astraliniame kūne tebeglūdinti jo siela. Pakilti ten, kur daugiau šviesos ir grožio.
Žmogus prieš mirtį regi savo buvusio gyvenimo vaizdus -gauna galimybę juos apmąstyti, galbūt atgailauti už juos. Todėl nevalia trukdyti mirštančiojo, drumsti jo ramybės. Tegul paskutines minutes jis išgyvena džiugiai kaupdamasis akistatai su Dievu. Šviesi, aiški sąmonė neš jį aukščiau. Niekada nepamirškime, kad savižudžiai, smurtininkai ir kiti piktadariai, gyvenę vien žemiškais malonumais ir mirę be atgailos už savo kaltes, atsidurs pačiose nykiausiose sferose. Ten, neturėdami fizinio kūno ir negalėdami patenkinti savo pavydo, pykčio, keršto bei kitų aistrų ir įpročių, jie labai kentės. Tai turbūt galima lyginti su bibliniu pragaro paveikslu. Kančios ugnis apvalo ir didžiausio nusidėjėlio sielą. Tik trunka tai skausmingai ilgai – šimtmetį, gal net kelis.

– Bet girdėjome ir apie mentalinį žmogaus kūną…
– Astraliniam kūnui atitarnavus, siela pereina į aukštesnį -minties, proto – pasaulį. Jau žinome, kad mintis yra materiali, tik kur kas subtilesnė už astralinio pasaulio materiją. Mentaliniu kūnu po minties pasaulį „klaidžioja” jau visai nu-skaidrėjęs, absoliučiai laimingas žmogus. Ten gali susitikti tuos, kurie jam brangūs. Mat visa, ką jis mylėjo, vertino, kuo grožėjosi žemiškajame gyvenime, ten įsikūnija minties materijoje. Gyvenimas mentaliniame kūne – žaviausių žemiškojo gyvenimo motyvų ekstraktas. Jis tęsiasi maždaug metus, – tai priklauso nuo sukauptų dvasinių savybių, dvasios tobulumo.
Galiausiai atsiduriama prie dvasinio pasaulio „sienos“. Jos mentaliniame kūne glūdinti siela neperžengia. Į dvasinį pasaulį keliauja vien gryna dvasia – tikrasis žmogaus Aš. Taigi mirties nėra! Yra gimimas naujam gyvenimui. Kitaip tariant, fizinė mirtis – tai tik gyvenimo aplinkybių pasikeitimas. Žmogus grįžta namo, į savo tikrąją tėvynę.

– Įdomu, kokie išbandymai dar laukia žmonijos?
– Istorija rodo, kad maždaug kas du tūkstančius metų viena epocha keičia kitą. Įsismarkavusi civilizacija nustelbia kultūrą, išguja dvasingumą. Todėl kyla būtinybė žmonijai atgimti iš naujo. Mes stovime prie šeštosios – Ugnies – epochos slenksčio. Manau, kad netoli „diena rūstybės, kai ims drebėti dangus ir žemė“, kurią žada Biblija. Ugnis sunaikins ne tik blogus žmones, bet ir piktąsias dvasias. Žmonių, žinoma, sumažės, tačiau gyvens jie geriau ir bus laimingesni. Gyventi ir kentėti taip, kaip gyvena ir kenčia nūdienos žmonija, Aukščiausiasis Protas negali leisti.

– Aukščiausiasis Protas – tai Dievas?
– Manykime, kad taip. Dievybė neturi nei rasės, nei tautybės, nei lyties. Bet ji tvarko visos visatos būtį.

– Ir Liuciferis egzistuoja?
– Ir dar kaip suįžūlėjęs! Šiuo metu jis rikiuoja savo kariauną žūtbūtiniam mūšiui. Jums baisu? Neišsigąskite. Bjaurybė pralaimės: juk jo buveinė – tik Žemė. Sujaukti visatą jo rankos per trumpos! Artėjanti Ugnies epocha turi prikelti žmonių dvasingumą, nes materijon įklimpęs protas neįveikia uždavinių, kuriuos diktuoja pasaulio evoliucijos dėsniai. Liuciferio kompanijai nebus leista trukdyti žmonijos pažangai.
Perėjimus iš vienos epochos į kitą lydi dideli kataklizmai, jie neišvengiami nei gamtoje, nei visuomenėje. Reikia tam ruoštis.

– Ar religija gali padėti?
– Gali. Religija ugdo dvasingumą. Ji moko atgailos, atlaidumo, artimo meilės… Visas sąrašas deficitinių mūsų laikais dalykų! Neteikiu pirmenybės nė vienai iš religijų – Dievas vienas. Pats išpažįstu stačiatikių tikėjimą, bet į cerkvę vaikštau retai. Man nemalonu matyti moterėles, kurios uždegusios žvakelę prašo nelaimės savo artimui. Apskritai šventyklose lankytis tikrai verta. Ten, kur nuoširdžiai meldžiasi daug žmonių, kaupiasi teigiama energija, kuri švarina ir stiprina dvasią.

– Užsiminėte, kad Žemėje žmogus išeina „dvasios mokyklą“.
– Turėjau galvoje reinkarnaciją. Po mirties pjauname tai, ką pasėjome būdami čia, Žemėje. Dausose žmogaus dvasia nesikeičia, ji tobulėja tik Žemėje. Tik čia formuojasi, skleidžiasi žmogaus charakteris, gabumai, talentai. Gyvenimų virtinėje žmogus savo kailiu patiria visas rases, visus žemynus, ir moterišką, ir vyrišką dalią – nes dera pažinti viską. Todėl tenka kalbėti apie jauną ir seną dvasią. Žmogus, kuriame įsikūnija jauna dvasia, yra gan primityvus. Užtat žmogus, kuriame gyvena sena, patyrusi dvasia, žaižaruoja talentais, visapusiškais gabumais ir išmintimi – už jo pečių ne viena „dvasios mokyklos“ klasė.

– Dvasia „apsivelka“ kūną. Ar ji pasirenka, kas tą kūną pagimdys?
– Taip, vaikai renkasi tėvus. Pasirinkimą lemia uždavinys, su kuriuo dvasia atkeliauja į šį pasaulį. Galbūt ji privalo pasirinkti sunkų, kančios kupiną gyvenimą – kaip bausmę už praeities nuodėmes arba kaip dvasios tobulėjimo sąlygą. Dažnas reiškinys – giminingų dvasių įsikūnijimai. Tarkime, didelė tikimybė, kad audringai vaidijęsi vyras ir žmona, kitą gyvenimą gims kaip brolis ir sesuo arba kaip tėvas ir duktė – kol išmoks vienas kitą mylėdami sugyventi taikiai.

– Kalbate be menkiausio dvejonės šešėlio. Kas Jūsų žinioms suteikia tokį tvirtą pagrindą?
– Teologijos, filosofijos, medicinos knygos. Tarp jų – ir Biblija. Aiškiaregiai retai klysta. Beje, Šventasis Tėvas Jonas Paulius II taip pat turi aiškiaregystės dovaną. Savo enciklikose jis prabyla apie Naująją epochą, kurios slenksčiu laiko 2003 metus. Reinkarnacijos realumą patvirtina ir patirtis, kurią sukaupiau dirbdamas gydytoju ekstrasensu. Teko sutikti žmonių, prisimenančių ankstesnį gyvenimą. Vis drąsiau spėjama, kad vaikai iki septynerių metų amžiaus gali prisiminti buvusių gyvenimų epizodus. Verta įdėmiai juos stebėti.

– Gal „Laimos“ skaitytojoms turite ypatingų palinkėjimų?
– Man moteris – pirmiausia motina, jos misija šventa. Prieš ją lenkiu kelius, nuleidžiu akis, atvirai atgailauju. Todėl norėčiau, kad į pasaulį žvelgtumėte džiugiu žvilgsniu, o giedra šypsena taptų Jūsų kasdienybe. Mums reikia Jūsų pagalbos, ruošiantis dvasinės realybės egzaminui.

Kalbėjosi Emilija LIEGUTĖ

LAIMA 12/96