Autoportretas – ligos istorija?


Pirmiausia stengiuosi tapyba išreikšti savo vidaus pasaulį, savo emocijas, būsenas tam tikromis abstrakcijomis. Jos, atrodo, tarsi prieštarautų logiškam mąstymui, bet kai kuriose drobėse paprastais vaizdais aš siekiau išreikšti jose slypinčią ypatingą informaciją. Šios mano tapybos paskata buvo žinomo rusų mago Jurijaus Longo kūriniai, taip pat nutapyti laisva forma, apie kuriuos autorius atsiliepia tokiais žodžiais: „Aš galbūt nepretenduoju j meninę vertę, bet neabejotina yra tai, jog šie paveikslai gydo žmones“. Jurijus Longas į juos „įdeda“ informaciją, veikiančią žmogaus psichinę bei emocinę būseną. Beje, piešiniais mėginti prišaukti sėkmę medžioklėje ar žvejojant mėgino dar olose gyvenę žmonės prieš daugelį tūkstančių metų, tarsi programuodami situaciją, kuri susiklostys ateityje. Šis savotiškas programavimas padėdavo tą programą perteikti gyvūnui, kurį ketinama medžioti, kad jis tam tikru laiku atsidurtų medžiotojams pageidaujamoje vietoje. Taigi tapybos formų įvairovės pradžia buvo kaip tik anie tolimi laikai.
Vaizduojamojo meno detalės, kurių gausu religinėse apeigose, taip pat turi tam tikros žmogų veikiančios informacijos, tad ką jau kalbėti apie bažnytinio meno kūrinius. O dailininkų vaizduojami šventieji su nimbais – aplink galvas švytinčiais ratilais, trikampiais ar kryžiais: kūrėjai taip regėdavo spinduliuojantį jų šventumą išreiškiančius šviesos darinius. Daugelis ir mūsų dienų ekstrasensų taip pat yra apdovanoti tokiu regėjimu. Tai tam tikra aiškiaregystės forma, leidžianti regėti žmogaus biolauko struktūras, kurias galima ir nupiešti, ir išreikšti spalvomis. Tapytojui, kuriam yra prieinamas toks regėjimas, šis sugebėjimas yra didžiulis postūmis vaizdiniam mąstymui skatinti ir vadinamas imažinizmu. Vaizdais perteikti savo pasaulį, išreikšti pasaulio superjautrumą galima tam tikrais kūriniais, ypač paveikslais. Pavyzdžiui, mandalose ar talismanuose glūdi grafinė informacija, kuri naudojama magijoje. Manau, jog ir kilmingųjų herbai turi daug tokios informacijos, išreiškiamos tam tikrais paveikslais ar kokiomis kitokiomis struktūromis, labai konkrečiai, siaurai, lakoniška forma. Tad ir abstrakcijos, kuriomis dabar perteikiu vieną ar kitą idėją savo paveiksluose, yra šifruota informacija.
Tokios informacijos jau turėjo ir pirmoji visuotinai pripažinta tapybos abstrakcija – Kazimiero Malevičiaus paveikslas „Juodas kvadratas baltame fone“, nutapytas 1913 metais. Menininkas pamėgino atskirti du meno elementus -abstraktumą ir konkretumą, pavaizduodamas juos kaip dvi priešingybes, ir jam tai pavyko. Sis kvadratas – tai simbolinis gestas, skirtas išreikšti daiktiškumui, plikai materijai, ir grynai dvasios abstrakcijai, atspindi tą pokytį, kuris atsirado greičiau ne mene, o šiuolaikinio žmogaus psichikoje. Tokiam paveikslui suvokti reikia naudotis ne logika, o subtiliosiomis dvasinėmis struktūromis, nesąmoningumo būsena. Štai šiuo atžvilgiu abstrakcijos yra labai naudingos, gali padėti savotiškai pakeisti gyvenimo būdą. Sakysim, žmogų yra apėmusi apatija ar jis susinervinęs: užtektų nutapyti paveikslą, kuris padėtų pakelti jo emocinę dvasią. Bet ant sienos kabantis toks paveikslas veiks savotiškai – visai ne taip, kaip kokios tabletės ar kiti gydytojo išrašyti vaistai, nes kiekvienas meno kūrinys skleidžia tam tikrus savus, tik jam būdingus spindulius, perteikia tik jame sukauptą informaciją, nes kiekvienas tapybos kūrinys slepia savo bioenerginę informaciją, kurią spinduliuoja panašiai, kaip savo biolauką skleidžia žmogus. Aš susidūriau su šiuo reiškiniu gana seniai, kai dar tik ėmiausi darbuotis ekstrasensorikos, parapsichologijos srityje. Pirmąkart tai turbūt buvo 1991 metais, kai susitikau su vienu dailininku, kuris pateikė savo paveikslus įvertinti daugeliui ekstrasensų. Mes buvome šokiruoti: koks šaltis sklido iš tų paveikslų! Ėmė noras tiesiog pabėgti nuo jų, pasislėpti, nes kai tik apvedi ranka aplink bet kurį iš jų, jauti tarsi kištum ją į šaltą vandenį ar liestum ledą. Tada pradėjome skirti: štai čia šiluma, o čia -šaltis. Šiluma – tai traukimas, o šaltis -atstūmimas. Žmonių santykiuose šios dvi priešybės reiškiasi simpatija ir antipatija. Lygiai taip pat tapyboje: paveikslai skleidžia malonią ar nemalonią (teigiamai ar neigiamai veikiančią) energiją. Daugelis garsių dailininkų talentingai nutapytų paveikslų skleidžia kaip tik tokią žmogui palankią energiją. Bet yra ir veikiančių atvirkščiai.
Dar neišgarsėję kūrėjai paprastai būna neatitrūkę nuo gamtos, nuo žmogaus, nesaistomi dailės kanonų, kolorito taisyklių, įvairių dailės tradicijų, todėl žvelgia į aplinką per savo vidaus pasaulio prizmę, ir paprastai nėra to daugeliui kanonizuotų paveikslų būdingo šaltumo. Tapyba leidžia kūrėjui atsipalaiduoti ir išreikšti savąjį „aš“, tenkinti ir sergančių žmonių dvasinius poreikius, ir tų, kurie į gyvenimą linkę žvelgti netradiciškai. Aš šitai pastebiu iš to, kaip mano draugai, pažįstami ir kiti žmonės žiūri į mano nutapytus paveikslus. Vieną, sakysim, sužavi abstrakcija, kuri kitam nedaro jokio įspūdžio. Vadinasi, žmogus atrado „savą“ paveikslą, t.y. tą, kuris išreiškia jo būseną, atspindi jo dvasinę struktūrą, kelia subtiliųjų vibracijų rezonansą jo sieloje, – štai tas paveikslas žmogui bus naudingas, veiks teigiamai.
Kartą su savo broliu Sergejumi, taip pat bioenergetiku, lankiausi vienos šeimos bute, kuriame gyveno ir ligotas berniukas – mano pacientas. Vaikui labai skaudėjo kairiąją koją. Niekaip negalėjome suprasti to skausmo priežasties, nes kai atsikelia iš lovos, skausmas pranyksta, o atsigulus vėl atsiranda. Ėmėme tyrinėti aplinką ir pastebėjome, jog per sieną iš kito kambario sklinda stiprus energijos srautas, kuris kaip tik kėlė berniukui kojos skausmą. Įėję į gretimą kambarį, pamatėme paveikslą: šventasis Jurgis ietimi smeigia slibiną. Ir kaip tik tos ieties smaigalys nukreiptas į lovoje už sienos gulinčio berniuko kairiąją koją. Užteko paveikslą nuimti, pakabinti kitoje vietoje, ir skausmas pranyko visai. Tada mes supratome, kaip svarbu teisingai pasirinkti ir išdėstyti namie meno kūrinius. Nuo to juk priklauso ne tik mūsų estetinis pasitenkinimas ar nepasitenkinimas, bet ir savijauta bei sveikata. Kitas panašus atsitikimas buvo man apsilankius namuose, kuriuose gulėjo serganti jauna mergina: jai buvo paralyžiuotos abi kojos. Pamačiau ant sienos jai virš galvos kabantį jaunos moters, apsivilkusios XVII amžiui būdingais drabužiais, portretą. Moteris buvo pavaizduota iki pusės. Ėmiau tyrinėti paveikslą, norėdamas išsiaiškinti autoriaus sumanymą. Portretas buvo tapytas skubant; dailininkas, norėdamas sutaupyti laiko, pavaizdavo moterį ne visą-tik galvą ir liemenį. Autorius tiesiog „nukirto“ jai kojas. Pakabintas tas paveikslas virš lovos, kurioje gulėjo mergina, skleidė kenksmingą informaciją, o tai ir buvo kojų paralyžiaus priežastis. Bet tereikėjo portretą nuo sienos nukabinti, ir mergina pamažu ėmė sveikti.
Vien jau šie pavyzdžiai rodo, jog turime labai atsargiai žvelgti į visokias naujoves savo aplinkoje. Labai svarbu, jog ant sienos kabantys paveikslai būtų energiškai suderinti vieni su kitais ir harmonizuotų su buto ar namo gyventojų poreikiais, atitiktų jų dvasinių struktūrų subtiliąsias vibracijas, nes esama iš tikro vienas su kitu nesuderinamų paveikslų arba nesiderinančių su aplinka ir joje gyvenančiais žmonėmis. Bioenergetikas gali patarti, kokius paveikslus įsigyti geriau ir kur juos kabinti.
Beje, randu vis daugiau įrodymų, patvirtinančių anksčiau man kilusią mintį, jog autoportretai gali jų savininkams perteikti net ligas, kuriomis sirgo jų autorius, nesvarbu, ar jis gyveno neseniai ar prieš keletą šimtmečių. Mat su žmogaus išore susijungusi autoportrete užkoduota informacija atspindi taip pat jo fizinę bei dvasinę būseną, taigi ir sveikatą. Todėl nenuostabu, jog, įsigiję autoportretą, galime kartais „įsigyti“ ir vieną ar kitą jo autoriaus ligą. Galbūt ateityje aš imsiuosi plačiau tyrinėti įžymiųjų dailininkų ligų priežastis. Juk dažnai šiandien svarstoma: nuo kokios ligos mirė kuris nors praeities tapytojas. Tačiau informacija, vedanti autorių prie mirties ar net tampanti tiesiogine jos priežastimi, išlieka jo kūriniuose, pasiekusiuose mūsų laikus. Bioenergetikui ji gali padėti teisingai atsakyti į tokius klausimus.
Siekimas tyrinėti paveiksluose išlikusią informaciją galbūt taps nauju mano veiklos posūkiu. Bent šiuo metu ta mintimi aš gyvenu.

Užrašė Kostas VALINČIUS