Būtina turėti savo gyvenimo strategiją


Taip tvirtina parapsichologas Vladimiras AZANOVAS, kuriam likimo smūgis suteikė galimybę padėti žmonėms. Ir tai jis daro jau 20 metų…

Arūnas MARCINKEVIČIUS

Kartais vizijos ima ir išsipildo

Vladimiras Azanovas ką tik atšventė 53-iąjį savo gimtadienį. Pagal pašaukimą jis jau 20 metų dirba parapsichologu. Nors jeigu kas jo būtų to paklausęs tada ar dar anksčiau, jis būtų tik nusijuokęs. Ir Vladimiro kelias į Vilnių – ne visai tradicinis. Juk jis gimė ir augo per tūkstantį kilometrų nuo čia – Baku mieste, ant Kaspijos jūros kranto. Ir kai jam buvo keturiolika, paauglys kartą ėmė ir išvydo viziją… Pro vaikinuko akis prabėgo svarbiausi jo būsimo gyvenimo įvykiai: jis gyvena viename iš Baltijos šalių miestų, turi žmoną lietuvę (tada labai aiškiai matė jos profilį) ir 28 metų… miršta. Tada jis dar spėjo pagalvoti: „Tai labai neteisinga. Nejaugi man iš skirto laiko teliko gyventi 14 metų?..“
Paskui Vladimiro gyvenimas vėl tekėjo įprasta vaga: vidurinė mokykla, neakivaizdinės fotožurnalistikos studijos (nors pagal specialybę nedirbo nė dienos), vėliau – tarnyba sovietų armijoje. Taip praėjus šešeriems metams po regėtos vizijos jis su sporto komanda atsidūrė… Vilniuje. Ir nors komandos treneriai kareivius sportininkus saugojo kaip vienuolius, Vladimirui pavykdavo pasivaikščioti po Vilnių. Jam labai patiko lietuvių kalba, lietuviškas maistas.
Kartą, laukdamas, kol ateis jo komandos eilė rungtyniauti, vaikinas stadione išvydo ant suoliuko sėdinčią merginą. Kai ji pasisuko profiliu, atvykėlis iš karto prisiminė vizijoje regėtą veidą. Ir kaipmat pajuto, kad tai ji. Vladimiras prisimena: jį tada net šiurpuliai nupurtė. Jis priėjo ir tarė nepažįstamajai:„Tu būsi mano žmona.“ Ir štai nuo pažinties su Danute dienos prabėgo beveik 33 metai. Taigi kas paneigs, kad vizijos kartais ima ir išsipildo?.. O gal tai buvo tarsi preliudija to, kas vėliau – kur kas fantastiškesnio – nutiko Vladimirui?

Gydytojai „nurašė“, Dievo tikėjimas prikėlė

Tai, kas nutiko pirmaisiais gyvenimo Vilniuje metais, Vladimiras iki šiol prisimena kaip siaubą.
Mat jis, kaip ir žmona, įsidarbino tuomečiame sostinės Namų statybos kombinate. „Darbo sąlygos, – kaip prisimena, – buvo labai sunkios: dideli temperatūros svyravimai, cemento dulkės, triukšmas.“ Tačiau Vladimiras tuomet optimistiškai manė: na, padirbės kokį pusmetį, o tada susiras ką nors geriau. Deja, šeiminis bendrabutis juos abu „pririšo“ minėtoje darbovietėje net keliolika metų. O sunkios darbo sąlygos netrukus sukėlė sunkią ligą – vėžį. Deja, Vladimiras ir pats neskubėjo kreiptis į gydytojus dėl suprastėjusios savijautos, be to, ir šie ne iš karto nustatė tikslią diagnozę. O kai nustatė, gydymas buvo neveiksmingas: paskutinė ligos stadija, tad pasveikti iš esmės nėra vilčių.
„Buvo baisu, – mena tas dienas ir mėnesius pašnekovas.
– Kaip, kodėl ir už ką turiu palikti jauną žmoną su vaiku? Dar vėliau ištiko klinikinė mirtis…“ Tad pasakojimus apie kylančią žmogaus sielą, tamsų tunelį su šviesa jo gale Vladimiras žino ne iš knygų – pats tai patyrė. Vėliau, gulėdamas ligoninėje, jis, kiek jėgos leido, puolė domėtis medicinos žiniomis. Ir, aišku, netradicine medicina, visų pirma – parapsichologija. Jį tuomet aplankė pora parapsichologų, tačiau jie jam savo bioenergija padėti negalėjo: liga buvo labai pažengusi. Taip Vladimiras prasikankino dvejus metus 24 valandas per parą – trumpos miego valandėlės jam buvo tikras išsigelbėjimas.
Tad kaip taip stebuklingai Vladimiras pasveiko? Pašnekovas įsitikinęs: jį pakeliui į aną pasaulį ištraukė Dievo tikėjimas. Tai buvo bene svarbiausias postūmis jo gyvenime. Tačiau vien šventa dvasia gyvas (juo labiau sveikas) nebūsi – sveikstantis ligonis ėmė milžiniškais kiekiais vartoti svogūnų, morkų ir kopūstų. Mėsos nevalgė šešerius metus. Domėjosi įvairiais gydomųjų žolelių nuovirais.
Ir nuo 1991 metų Vladimiras – vėl visiškai sveikas žmogus. Jį gydę medikai iki šiol to negali suprasti ir „teoriškai“ atsisako tuo patikėti. O „praktiškai“ – priešais save mato sveiką, gyvybingą ir darbingą žmogų. Beje, tais pačiais 1991-aisiais Vladimiras pajuto, kad savyje ima justi tas galias, kurias demonstravo jį bandę gydyti parapsichologai. Jo misija šiame gyvenime prasidėjo.

Tai – lemtis

„Parapsichologu negimstama ir netampama.Tai – lemtis“, – tuo visiškai įsitikinęs pašnekovas, pastarąja veikla (jis vengia žodžio „darbas“) užsiimantis jau 20 metų. Pasak Vladimiro, žmogui, kuris gali tapti parapsichologu (tačiau ne kiekvienas net ir tuomet juo tampa), yra būtinas labai stiprus išgyvenimas, tikras likimo smūgis. Toks, kokį išgyveno jis, vienu metu tiesiog balansuodamas tarp gyvybės ir mirties.„Į šią veiklą tokį „nusižiūrėtą“ žmogų stumteli pati lemtis“, – tvirtina vienas žinomiausių Lietuvos parapsichologų. Kadangi kas bandė šios srities žinių pramokti be panašaus sukrėtimo, nieko gero neišėjo: po kelių bandymų pas juos apsilankę žmonės jau žinodavo, kad tai – nevykę amatininkai. Kaip sako pašnekovas, kiekvieną žmogų galima išmokyti santechniko ar staliaus amato, tačiau be tos „dieviškos ugnies“ išmokyti žmogų tapti puikiu smuikininku ar poetu -neįmanoma. Todėl apsišaukėliai čia greitai „nusisijoja“.
„Beje, – priduria Vladimiras,- netiesa, kad parapsichologu tampama nuo gimimo. Taip, kai kurie vaikai pirmaisiais savo gyvenimo metais turi tam tikrų parapsichologo savybių. Tačiau vėliau jos natūraliai išnyksta. O sukrėtimas turi įvykti jau subrendusiai asmenybei – bent jau sulaukusiai 20-25 metų.“
Išgirdęs klausimą, kiek jo veiklos kolegų yra Lietuvoje ar Vilniuje, pašnekovas truputėlį suglumsta ir atsako klausimu: „O kiek šalyje ar sostinėje yra talentingų muzikų ar poetų?“ Beje, jis kitų parapsichologų veikla nesidomi ir yra, anot žmonos Danutės, vienišas vilkas.
Taigi Vladimiras jau 20 metų kaip parapsichologas padeda kitiems žmonėms. Kaip? Savo biologiniu lauku sąveikauja su pas jį atėjusio žmogaus lauku. Išoriškai tai atrodo net buitiškai: du žmonės kalbasi, apsikeičia žvilgsniais, gestais. „O nematomoje erdvėje komunikuoja mudviejų biologiniai laukai“, – aiškina pašnekovas. Ir Vladimiro biologinis laukas tarsi padeda atsikurti pas jį atėjusio žmogaus pažeistam biologiniam laukui. Čia – jokios fiziologijos. Vladimiras ir kiti parapsichologai stengiasi „neliesti“ žmogaus materialiojo kūno. Nes tai – tradicinės medicinos sritis, kuri remiasi, kad tokie ar kitokie cheminiai ar pusiau cheminiai preparatai padės mūsų kūnui įveikti ligą ar negalią. Tačiau šalia mūsų kūno egzistuoja ir labai subtilios substancijos, tokios kaip jau minėtasis kiekvieno iš mūsų turimas biologinis laukas. Jeigu jis tampa pažeistas, vien jo kūnui gydyti skirti preparatai šios problemos neišspręs.
Paklaustas, kokią vietą parapsichologija užima greta bent jau tradicinių religijų, pašnekovas nebuvo linkęs plėtoti šios subtilios – ir jam, ir pas jį besilankantiems žmonėms – temos. Tiesiog jis užsiima šia veikla, kaip ir tradicinių religijų šventikai – savąja. Svarbiausia jam – padėti žmogui. Ir jei nuo apsilankymų pas jį žmogui tampa lengviau gyventi, vadinasi, jis atlieka savo misiją šioje žemėje.

Asmeninis horoskopas -tarsi gyvenimo strategija

Ponas Vladimiras yra įsitikinęs: asmeninis horoskopas – tai tarsi žmogui į rankas įduotas jo gyvenimo žemėlapis. Juk joks laivo kapitonas nenuplukdys laivo be kompaso ir žemėlapio, kaip ir niekas iš mūsų nenuvažiuos automobiliu nežinomame mieste į reikiamą vietą be autopiloto ar to paties žemėlapio. Ir tas asmeninis horoskopas (jo atspirties taškas – žmogaus gimimo data) padeda susiorientuoti visuose svarbiausiuose gyvenimo vingiuose: kokią specialybę pasirinkti, kur gyventi, ką rinktis į žmonas ar vyrus. Tad nė kiek neperdedant galima teigti, kad asmeninis žmogaus horoskopas
– tai tarsi jo gyvenimo strategija. To nežinodami (ar neturėdami), pasak parapsichologo, dauguma žmonių kankinasi. Neretai visą gyvenimą. Taip, daliai jų pagelbsti intuicija, vadinamasis vidinis balsas, tačiau, pakartoja Vladimiras, šis fenomenas stiprus anaiptol ne kiekviename žmoguje. Taigi žmonės, pasirinkę ne tas specialybes, triūsdami ne tuos darbus, gyvendami ne su tuo sutuoktiniu ar ne tame mieste, ima kankintis. Kas jiems negerai, jie patys aiškiai nesuvokia. Negerai, ir viskas. O tai anksčiau ar vėliau persimeta ir į materialųjį kūną: ima skaudėti tai šen, tai ten. Gydytojai nustato diagnozes, skiria preparatų, tačiau neretai tai nepadeda arba padeda silpnai. O žmogus ir toliau jaučia: „Man – negerai.“ O kas negerai, negali pasakyti. Tuomet, jei gali, padeda parapsichologas. Tačiau, pasak Vladimiro, ne kiekvienas parapsichologas gali padėti kiekvienam į jį besikreipiančiajam.

Gyvename amžinai

Daugeliui mūsų reinkarnacija atrodo mistiškas dalykas. Vladimiras, būdamas religingas ir nenorėdamas įžeisti kitų žmonių religinių įsitikinimų, atsakingai teigia:„Tas tęstinumas vis dėlto yra. Kūnas miršta, o siela – amžina.“
Mūsų sielos sugrįžta į fizinį kūną tam, kad išbandytų save, patobulėtų, ištaisytų praėjusiame gyvenime padarytas klaidas. „Kito būdo tobulėti sielai tiesiog nėra, – įsitikinęs pašnekovas. -Ir jei ankstesniame gyvenime žmogus buvo žudikas, vėlesniame siela renkasi aukos vaidmenį. Beje, siela renkasi ir šalį, ir tautybę, ir tėvus. Ji tarsi žino, kurie yra pasirengę duoti jai tai, ko reikia naujajai amžinojo tobulėjimo atkarpai įveikti.“