Danutė ir Vladimiras Azanovai – apie gyvenimo skonį ir „šeimyninę jogą“


– Kaip parapsichologai palaiko savo sveikatą? – susimąstė astrologas, Tarptautinės kvalifikacijos parapsichologas ir šeimos galva Vladimiras AZANOVAS. – Pirmiausia, manau, būtina kuo draugiškesnė namų atmosfera. Be jos ne tik kad parapsichologai, bet ir medicinos profesoriai nebūtų sveiki… Antra, – mėgstamas hobis. Maniškis – tapyba, žmonos Danutės – mezgimas ir gėlės. Ir trečia, žinoma, joga. Kalbu ne apie tradicinę hatha -jogą, bet tokį lyg ir mūsų poros atradimą – visas gyvenimo sritis apimančią azanovišką ”šeimyninę jogą” (gudriai nusišypso. Aiškiai šmaikštauja, bet, ko gero, susidomėti tuo nežinomu metodu vertėtų, – aut.). Tai galingas sveikatos ir optimizmo metodas. Jį sėkmingai praktikuojame arti 30 metų.”

■ Kaip gimė tasai paslaptingas Azanovų ”šeimyninės jogos” metodas?

VLADIMIRAS. Senokai, kone prieš 30 metų. Tada buvau jaunas ir gražus (ogi dabar irgi nieko sau, pagalvo-jau, vyras iš stuomens ir iš liemens! – aut). Gimiau, augau, mokiausi ir dirbau Baku. Sėkmingai užsiiminėjau lengvąja atletika, buvau sporto meistras, laime-gavau visokius apdovanojimus, vykdavau su komanda į varžybas. Sykį treni ruotėje pamačiau tokią žvitrią, mielą didžiaakę būtybę. Ji strykčiojo ir be giojo taip uoliai, kad buvau sužavėtas Mano bičiulis irgi į ją atkreipė dėmesį veržėsi palydėti namo, tačiau aš buvau gudresnis ir vikresnis. Taip susipažinau su būsimąja žmona Danute. To vakaro mūsų pokalbis, matyt, ir padėjo pagrindus ”šeimyninei jogai”. Nuo tada ir nesiskiriam (širdimis ir jausmais, aišku, nes fiziškai būti atskirai teko dažnokai).

■ Kaip ugdėte savo atradimo idėją ? Juk kiekvienas novatorius būtinai susiduria su nepasitikėjimu, išbandymais ir sunkumais…

VLADIMIRAS. Ko jau ko, o sunkumų pakako. Su Danute praleidome kelis romantiškus vakarus, paskui man teko skristi atgal, mat tuo metu tarnavau kariuomenėje. Rašėm vienas kitam ilgiausius laiškus kiekvieną dieną. Dirbau statybose. Mokiausi. Tačiau nė minutei nepamiršau nuostabios šeimyninės jogos idėjos ir ją tobulinau savo mintyse bei laiškuose (vėl šelmiškai šypteli. Matyt, taip ir buvo, nes pabandyk tu man kasdien parašyti mylimajai 4-6 puslapių ilgumo laišką!) Paskui buvo pasiruošimas VII Tautų spartakiadai Maskvoje (repeticija prieš Maskvos olimpines žaidynes). Vėl pasimatėme su Danute. Parašėme pareiškimus tuoktis; gavom leidimą įforminti santuoką tik po pusės metų. Grįžau į Baku. Po pusmečio atlėkiau į Vilnių, -be darbo, be gyvenamosios vietos, nemokėdamas lietuviškai, tik tos gražios idėjos genamas. Danutės draugai padėjo susirasti darbą, viengungio kambarėlį bendrabutyje (jei būčiau vedęs, būčiau jo negavęs, tad kiek atidėjom vestuves). Prieš pat Naujuosius slaptai susituokėme (kad, gink Dieve, nesuuostų viršininkai, nes būčiau praradęs kambarėlį). Atšventėme, iškeitėme banke kvitą į pinigus, valdžios skirtus vestuviniams žiedams pirkti. ”Literatų svetainėje” kavą ir tarybinį šampaną gėrėme trise – mes ir mano brolis dvynys Sergejus.

DANUTE. Matydavomės dieną, nes darbavomės toje pačioje statybos įmonėje (ten išdirbome 15 metų), kartu sportavome. O vakarais liūdnai sliūkindavome kiekvienas į savo bendrabutuką… Mūsų ”šeimyninės jogos” metodas buvo išbandomas rūsčiomis sąlygomis – šiaušėsi net mano mama. Esu grynakraujė žemaitė iš Ežaičių kaimo, o ten žmonės tada nelabai suprato, kaip galima tekėti už vyro, kuris nė žodelio nemoka žemaitiškai (bent jau lietuviškai!). ”Arba mes, arba jis!” – griežtai pareiškė mano mama. Bet po metų, pamačiusi, kad laikomės tvirtai prilipę vienas prie kito, atsileido, pardavė karvę ir padovanojo man 1000 rublių – kraičiui. Tėvas reagavo ramiau. O kai sykį atvažiavęs uošvių lankyti Vladimiras su juo prakalbo lietuviškai ir dar -sodria žemaičių tarme, tėvas net nušvito. Vladimiras pagelbėjo jam dirbti ūkio darbus, apsodino sodybą medžiais – žaliuoja iki šiol.

■ Ir tada?…

DANUTE. Apvaizda nusišypsojo ir mums. Sportininkams, sporto meistrams tada greičiau nei kitiems valdžia suteikdavo butus. Vieno kambario butuką Lazdynuose gavome ir mes. Tik po keliolikos metų įsigijome erdvesnį butą Fabijoniškėse, kuriame sėkmingai vystome šeimos jogą iki šiol… Kiek būta džiaugsmo! Negalėjom patikėti, kad tai mūsų, nuosavi namai, kad be apribojimų galėsime būti kartu, tvarkytis… Pirmomis dienomis vis glostinėjau kiekvieną kampą. Atsimenu, net išorinių durų nerakindavom, – taip buvom pripratę gyvendami bendrabutyje; tais laikais ir vogdavo retai. Lazdynuose gyvenant 1982 metais gimė pirmagimis Jurijus, 1988 metais -jaunėlis Igoris.

■ Taip jūsų jogos mokykla pasipildė naujais nariais bei pasekėjais. Kaip sūnūs laikosi dabar?

DANUTĖ. Jurijus – magistrantas, studijuoja Vilniuje, Tarptautinėje verslo mokykloje. Keliautojas – vos susitaupęs grašį kitą, stengiasi pigiais studentiškais būdais pakeliauti po Europos šalis. Igoris – moksleivis, ketina studijuoti matematiką. Yra dar vienas mūsų pasekėjas – gauruota katytė Lori (toks oficialus jos vardas, bet kažkodėl ji atsišaukia tik kviečiama Petrute). Ją Vladimirui prieš dešimtį metų keturiasdešimtmečio proga padovanojo draugai.

■ Ar tada ir atsitiko kažkas, kas privertė jus rimtai perkratyti visą savo gyvenimą, pakeisti darbą, iš sportininko ir statybininko tapti parapsichologu ir, aišku, renovuoti visą jūsų “šeimyninės jogos” sistemą?

VLADIMIRAS. Tai prasidėjo dar gyvenant Lazdynuose. Jaučiausi nusilpęs, burnoje ir odoje atsirado keistų negyjančių opų. Gydytojai atliko aibę tyrimų, bet negalėjo suprasti, kas man yra. Guldė į ligonines, kimšo vaistus. Tik profesorius Lelis iškart nustatė onkologinės kilmės kraujo ligą. Nuo jos paprastai nepasveikstama… Prasidėjo ilgas, sunkus ligoninių, procedūrų ir nedarbingumo periodas. Iš mūsų šeimos akiračio dingo kone visi draugai, bendradarbiai, tik buhalteris pasirodydavo ligoninėje pasiimti eilinį biuletenį ir gauti mano parašą. Žmona ir vaikai man nešiojo įvairiausias ”stebuklingas” vaistažoles, maistą, padėdavo šiaip ne taip savaitgaliais parsigauti namo. Buvau toks nusilpęs, kad vos nukėblindavau iki vonios kambario; nuo arkliškų prednizolono dozių priaugau svorio. Porą kartų buvo ištikusi klinikinė mirtis. Sykį parkritau palatoje ir gal valandą bandžiau užsiropšti ant lovos. Tada sutelkiau dėmesį ir mintyse griežtai sau įsakiau: ”Vladimirai, privalai pasveikti. Turi išauginti sūnus. Dieve, padėk man, ir aš visada padėsiu kitiems.”

■ Pradėjote sveikti?

VLADIMIRAS. Taip. Ėmiau kimšte kimšti visas įmanomas daržoves, krepšiais valgiau žalius svogūnus, litrais gėriau vaistažolių – medetkų, ramunėlių, jonažolių – arbatas, šaukštais rijau medų. Daktarė V.Tuliševskaja papasakojo apie netradicinę mediciną… Aišku, liga pasitraukė ne iš karto. Išrašytas iš ligoninės dar kurį laiką gyvenau pas kaimyną, kad mano sūnūs nematytų manęs nusilpusio, vos paslenkančio. Pamažu atgavau jėgas. Kai pradėjau dirbti kaip netradicinės medicinos specialistas, parapsichologas, konsultacijai atėjo gydytoja iš anų mano ligos laikų. Žiūri į mane: ”Jūs labai panašus į vieną mūsų ligonį, bet jis sunkiai sirgo, turėtų būti miręs… Matyt, apsipažinau.” Paaiškinau, kad ne. Moteris apstulbo -juk nuo tokios ligos paprastai nepasveikstama…

DANUTĖ. Vladimiras pasikeitė ne tik kūnu, bet ir dvasia. Jį vis labiau ėmė traukti ezoteriniai dalykai, netradicinės gydymo sistemos, paslaptingi reiškiniai. Sykį jis man papasakojo, kad kartais mato žmogaus aurą, vidaus organus, ligas. Persigandau -gal, manau, nuo tų visų negalavimų ir išgyvenimų jis… kvanktelėjo? (net nubąla…Tas periodas aiškiai buvo dar viena nelengva jos ”šeimyninės jogos” pakopa… Bet – įveikė!). Žinojau, kad tokių ekstrasensorinių gabumų turi ir jo dvynys brolis Sergejus, tik, regis, trečioji jų sesutė, Tatjana, ne. Gal tai kokie nelemti genai? Man tai buvo žiaurus išbandymas! Tais laikais apie aurų matymą, pranašystes, horoskopus ir netradicinę mediciną verčiau nė neprasižiok, nes iškart būsi apšauktas tamsybininku ir naivuoliu. O dabar tai įprasta, net daugelis valdžios žmonių ar verslininkų turi savus ”ekstrasensus”.

VLADIMIRAS. Pats tada šiurpdavau. Tie pojūčiai buvo tokie neįprasti… Sergejus, kuris ezoteriniame pasaulyje jautėsi it žuvis vandenyje, ramino:” Išsaugok pusiausvyrą. Tai normalu. Ramybės, brolau, tik ramybės.” Nutariau ugdyti tuos gabumus. Mane palaikė ir Danutė, ir brolis. Nuvykau pas specialistus į Kijevą, Maskvą, Taliną – netradicinės medicinos kursus. 1991 metais pradėjau gydyti, sekėsi. Susidomėjau Taro kortų sistema, žvaigždynų poveikiu (šias dvi sritis dirbdamas stengiuosi sujungti), žmogaus biolauko paslaptimis. Man suteikė Tarptautinės klasės parapsichologo vardą. Dažnai dirbame kartu su Sergejumi, pasitariame. Galbūt taip ir vykdau kažkada ligoninėje duotą įsipareigojimą: ”Dieve, padėk man, ir aš visada padėsiu kitiems.”

■ Apie tai ir dar daugybę įdomiausių dalykų skaitytojai galės sužinoti iš neseniai pasirodžiusios knygos apie Jus, o dabar grįžkime prie jaukios šeimynines temos – kaip į jūsų ”azanovišką” jogą įsilieja kuklūs žmogiški pomėgiai?

VLADIMIRAS. Kuo natūraliausiai. Mano didžioji laisvalaikio meilė -tapyba. Dar ankstyvoje jaunystėje, kai gyvenome Baku, su broliu svajojome tapti ne kuo kitu, o tik bažnyčių bei cerkvių restauratoriais. Truputį mokėmės piešti; tekdavo tapyti ir ant tapetų, nes mūsų šeima nebuvo iš turtingųjų, gero popieriaus neįpirkdavome. Sulaukę 16 metų tėvams pareiškėme, kad studijuosime dailę Leningrade (dabar Sankt Peterburgas), bet motina neišleido: ”Eisit ten šunims šėko pjauti, dar prasigersite!”. Tad teko mums kurį laiką dirbti paprastais dažytojais… Visą gyvenimą pavydėjau dailininkams, jais žavėjausi.

DANUTĖ…. ir sykį jis užsispyrė – tapysiu, ir viskas! Mokėsi A. Savicko tapybos mokykloje. Sukūrė neblogų darbų. Jo stilių žinovai vadina ”ezoterine tapyba” ir teigia, kad jo paveikslai gydo, teikia jėgų ir pusiausvyros. Jis piešia kone kiekvieną savaitgalį, netgi mūsų užmiesčio namelyje, visada…
VLADIMIRAS. Ne visada, o kai atskrenda mano mažoji neregima mūza Luiza (vėl gudriai šypteli; pokštas ar tikrai jį nematomos mūzos lanko? Suprask kad nori tuos parapsichologus…). Kartais ji apsilanko dažnai, kartais nepasirodo savaitėmis. Mažoji Luiza pataria, kaip tapyti, kad paveikslai turėtų gydomąjį, teigiamą poveikį. Prie jos negalima pyktis, keiktis; tiesą sakant, plūstis ar bartis seniai nejaučiu jokio noro. Buitiniai nesutarimai ar nuomonių skirtumai mūsų šeimoje sprendžiami nepakeliant balso. Na, pažaibuojame kiek akimis, burbtelime…

■ Žaibavimas irgi priklauso jūsų šeimyninės jogos sričiai?

DANUTĖ. Kartais reikia… O vienas ypatingesnių mūsų pomėgių ir didžiausioji šeimos avantiūra – šokiai. Tomo Petreikio šokių studiją pradėjome lankyti prieš kelerius metus. Tai puiki galimybė išmokti gražiai judėti, ”meniškai” pramankštinti sąnarius. Iš pradžių atrodė, kad niekada nesugebėsime taip šokti tango ar sambą, kaip kitos poros. Baisiausiai drovėjausi, o dabar net patekome į atvirą Lietuvos klubų pramoginių šokių medalininkų – neprofesionalų čempionatą. Jis vyko kovo mėnesį Vilniuje, ”Crown Plazza” viešbutyje. Šoko poros ir iš Rusijos, Latvijos, Estijos. Gal iš dalies dėl savo pomėgio šokti buvome pakviesti ir į metinį ‘Vienos’ balių. Man, kaip mezgėjai, smagu, kad ten mano pačios megzta balta suknelė buvo pripažinta kaip viena originaliausių. Dalyvavo ir vyresnysis sūnus su drauge; jie irgi lanko pramoginius šokius.

■ O kaip palaikote figūrą ir žvalią savijautą?

DANUTĖ. Neseniai atradome šaunią dietą – iš dalies ją sukūrė Vladimiras, kai nutarėme numesti kiek svorio. Nebadaudami ir nealkdami per savaitę sugebėjome atsikratyti apie 5 kg. Prisijungė ir mūsų jaunėlis, netgi tapo griežtu šeimos mitybos kontrolieriumi. Taip maitinamės ir dabar. Ir puikiai jaučiamės!

■ Rudenį ir žiemą abiejų Azanovų laukia gražūs jubiliejai – būsite garbingi 50-mečiai. Kokias šeimyninės jogos paslaptis šia proga atskleistumėte skaitytojams ?

VLADIMIRAS. Prisiminęs mano ir Danutės jaunystės laiškus, patarčiau nepamiršti ir puikaus epistoliarinio žanro. Kalbėkite vienas kitam gražius žodžius, rašykite laiškus… Mylimam žmogui parašyti švelnūs žodžiai išlieka, jie nepamirštami. Pabandykite tai!

Kalbėjosi Audronė GEČIAUSKIENĖ