[ESĖ] AMŽINAS MINTIES RATAS


Ką reiškia mūsų mintys laiko erdvėj, kokius „pėdsakus“ jos palieka mūsų buityje? Visa mus supanti aplinka – tai mūsų sumanymų, mūsų troškimų rezultatas, tad ar galime būti laimingi proto nekontroliuojamų aistrų stichijoje?

Kas yra mintis? Kur slypi jos galia? Juk nesugausi ir nepamatysi jos! Vien tik blykstelėjimas pasąmonėje – didysis Viešpaties Dievo galios pasireiškimo stebuklas ir amžinas nerimas, amžinas troškimas išgirsti save Visatos garsuose, surasti kelią į išsigelbėjimą.

Nuo ko gi gelbstisi žmogus, ko jis bijo? Nuo ko bėga ir negali pabėgti? Gal tai Visatos Galaktikų ratas? Gal tai mirties baimė ar baimė netekti kažko brangaus? Tai mintis, kurios vardas – baimė. Pati žalingiausia žmogui mintis: gniuždanti, alinanti, atimanti pasitikėjimą savo jėgomis, drumsčianti ramybę, įleidžianti į sielą nerimo kirminą, kuris auga, didėja, graužiasi į kiekvieną žmogaus dvasios kertelę, o kūnas… Ką ir bekalbėti apie kūną! Nerimo kirmino pagraužtas, jis nebeturi jokio atsparumo, jo biolaukai „suplyšę“, ir vieną gražią dieną gali įvykti tai, kas dažnai įvyksta su palūžusiais, ligotais, baimės gyventi apimtais žmonėmis: diržas, šuns pasaitėlis ar skalbiniams džiauti virvė ir vonios durų rankena…

Nervų ir kraujagyslių raizgalynės labirintuose yra ląstelė – takelis į didingos paslapties – minties pasaulį. Sugaukime ją savo dvasios gelmėse, ir mes tapsime žmogumi, blaiviai vertinančiu savo sąmonę. Tarsi ekrane mes išvysime savo melą ir apgaulę, tariamąją „tiesą“, teisinančią mus prieš pačius save,nes pasąmonėje blykstelėjusi mintis daug protingesnė už išprotautą. Ji – neklystanti. Ji – tarsi ryški žvaigždė, tvykstelėjusi juodoje naktyje ir apšvietusi subtiliausią mūsų kūno ir dvasios mechanizmą – pasąmonę. Būkime susikaupę, kiekvieną akimirką būkime pasirengę priimti šios žvaigždės blyksnį, suvokti jos prasmę. Neišdalinkime savęs laikiniems džiaugsmams, sumaterialėjusio pasaulio blizgučiams. Tad kokiu keliu turime eiti, kad nesukluptume, kad išliktume teisūs patys prieš save. O, kaip sunku būti teisuoliu pačiam sau! Mes taip trokštame būti protingi, įžvelgti sielos gelmes, savosiomis akimis matyti ją sklidiną meilės ir kilnių troškimų! Veidrodėli, atsiliepk! Juk ten aš, pasauly protingiausias, teisiausias, kilniausias! Aš – ir niekas kitas! Tenelipa ant pjedestalo nė vienas – ten mano vieta! Praeivi, nulenk prieš mane galvą! Aš prieš save teisus, aš – laisvas! Štai imsiu ir pakilsiu aukštai aukštai, paliesiu sparnu aisbergo viršūnę, atsigersiu debesų rasos, sušvisiu purpuriniuose saulės spinduliuose. Aš toks esu, aš gyvensiu amžinai, amžinai, amžinai. O tuo tarpu iš slapčiausios sielos kertelės girdisi balsas: „Netikėk, tai ne tu!“ Ir vėl viskas kartojasi iš pradžių: vėl vidinė kančia,nerimas, šviesių minties blyksnių kova su chaosu, dvasiniu tinguliu, – vėl begalinis savęs ieškojimas…

Spragsi židinyje ugnis, maloni šiluma glosto podagros susuktas kojas, apautas nutrintomis šlepetėmis. Tu baigi surūkyti cigaretę, užgeri ją burgundiško vyno stiklu… Jauku ir gera, tačiau tavo mintys ne čia,- jos vingiuoja pasąmonės labirintais, kol suranda takelį, vedantį tenai , kur tau gyventi buvo geriausia, šviesiausia, džiaugsmingiausia…
Kur tu, šviesusis takeli, vedi? Kodėl tu vingiuoji pro tą beržą pavartėje? Iš kur dabar staiga atsirado tasai mediniu rentiniu šulinys? Ak, kaip gardžiai šermukšniais kvepia šaltas jo vanduo! Pasemkite, paduokite bent gurkšnį to lūpas tvilkinančio vandens – tegul užlieja krūtinę deginančia liepsna! Štai moteris, basomis kojomis stovinti ant saulėje įkaitinto plokščio akmens šalia pirkios durų… Kas ji, iš kur ji? Balta skarelė, surišta po smakru, įdiržusios, reumato išsukinėtais pirštais rankos, pakištos po prikyšte… Iš kokio sapno atėjusi jos lieso, blyškaus veido šiluma, gerumu spinduliuojančios akys?

O, Dieve, juk tai – motina! Toji, iš vaikystės. Ji sapnuos ateina ir ateina pas tave, vedina tuo šuliniu, tuo pavartės beržu su kabančiomis sūpuoklėmis… O gal ne sapnuose? Gal tu jau vėl vaikystėje? Gal toji motina – iš kažkurio kito tavo nugyvento gyvenimo? Gal dabartinė tavo motina – kita? Tik iš kur toks sielą apvalantis džiaugsmas, dvasinė stiprybė, atgaiva?

Tavo ląstelėse lyg kompiuteryje įrašytas vaikystės dienų širdies plakimo ritmas, visa toji džiaugsmo taurė, iš kurios tu gėrei. Bet ji dar ne ligi dugno išgerta, tu gersi ją ir gyvenime, ir po gyvenimo, tad pildyk ją džiaugsmo syvais, kaupk juos būsimiems gyvenimams. Štai, pažvelk, tu mažas berniūkštis trumpomis kelnaitėmis ir balta kepuraite, čia išnyrančia, čia vėl pradingstančia aukštoje žolėje. Apie tavo basas kojas tarsi įvairiaspalviai žiedlapiai plevena peteliškės… Nesvarbu, iš kurios pragyventos vaikystės tu, – gerk iš savo džiaugsmo taurės, gerk. Praeis keli šimtai metų, o vaikystės džiaugsmo taurė vis gaivins tave, vis teiks stiprybę. Gerk iš jos, gerk… O, Dieve, kaip sunku žmogui, neturėjusiam vaikystės!

Metai šuoliuoja, ir tu vis dažniau susimąstai: kas gi ten, po mirties? Amžinybėje? Kodėl vėžlys ar erelis gyvena ilgiau už tave? Juk jie tikriausiai nesusimąsto apie buvusį ir būsimą gyvenimą, o gyvena tiktai čia, dabar, šiandien. Kokia neteisybė! Tau duotas protas, o tu gyveni taip trumpai! Bet argi trumpai? Tavo mintis skrodžia šimtmečius. Ji sugrįžta pas tave vis tobulesnė, pasisėmusi išminties iš buvusių tavo gyvenimų. Tavo fizinis kūnas, kurį tu taip myli, puoselėji, rūpiniesi dėl jo negalių, o kartais net rūgoji Aukščiausią už duotus tau išmėginimus,-supus, suirs, išnyks… O mentalinis (kaip ir kiti subtilieji kūnai) išliks. Visos aliai viena tavo mintelės „ įsirašys“ į Žemės informacinį lauką ir išliks tau – būsimajam, tavo gentainiams, tavo tautai, žmonijai… Amžinai, amžinai, amžinai…

Kovas – Balandis