„Gyvenimo loterijoje man labai pasisekė“


„Rasti sau skirtą žmogų yra tas pats, kas mėginti laimę loterijoje ar šiene ieškoti adatos. Vieniems pavyksta, kitiems nepavyksta. Esu vienas iš tų laimingųjų“, – sėkmės formulę atskleidžia parapsichologas Vladimiras Azanovas.

Švęsite 31-ąsias laimingos santuokos metines. Ar magija čia niekuo dėta?..

Laimingo gyvenimo receptas labai paprastas. Ir tam nereikia griebtis jokios magijos. Tereikia kiekvieną dieną gyventi taip, kad būtum sąžiningas ir sau, ir supantiems žmonėms. Taip gyventi, džiaugtis kiekviena diena mane išmokė sunkumai.
Pirmuosius dešimt santuokos metų vertėmės labai sunkiai. Po vestuvių su žmona glaudėmės skirtinguose bendrabučiuose, nes neturėjome kur gyventi, už ką pavalgyti. Vienas didžiausių mus užgrūdinusių likimo smūgių buvo mano onkologinė liga. Aš vienoje ligoninėje, žmona su vaiku – kitoje. Tuo metu žinojome, kad iš niekur negalime tikėtis pagalbos, išskyrus brolį – Lietuvoje neturėjau artimųjų. Nei žmonos, nei mano tėvai mums padėti negalėjo. Abu supratome, kad turime būti stiprūs, viską įveikti patys. Todėl dabar kas rytą prabundu su džiugia mintimi ir dėkingumu, kad esu ne vienas, kad likimas man davė tokį nuostabų žmogų šalia, su kuriuo užauginome du puikius sūnus, kad jiems galime suteikti tai, ko patys neturėjome. Kad tapau tuo, kuo esu, ir galiu padėti žmonėms, toks buvo sandoris su Dievu.

Sunkumai užgrūdino?

Jie padeda augti kaip asmenybei, patikrina tarpusavio santykius, tave patį, kiek esi stiprus. Dabar žinau, kad žmogus gali keisti savo likimą. Kai gulėjau ligoninėje, gydytojai mane jau buvo „nurašę“. Nenorėjau mirti. Nors, kai man buvo keturiolika, mačiau viziją, regėjimą. Pro akis prabėgo svarbiausi gyvenimo įvykiai: gyvenu viename iš Baltijos šalių miestų (gimiau ir užaugau Azerbaidžane, Baku), turiu žmoną lietuvę (labai aiškiai mačiau jos profilį) ir dvidešimt aštuonerių metų mirštu. Tada pagalvojau, kad tai neteisinga, nes iš man skirto laiko tebuvo likę keturiolika metų.

Ir tie regėjimai ėmė pildytis?..

Taip, po šešerių metų. Dvidešimties su broliu atvykome į lengvosios atletikos varžybas Vilniuje (buvome Azerbaidžano rinktinės nariai). Man labai patiko lietuvių kalba, lietuviškas maistas. Supratau, kad lietuvišką ragu galėčiau ir norėčiau valgyti visą likusį gyvenimą (šypsosi). Laukdamas, kol ateis mūsų eilė rungtyniauti, pamenu, išvydau ant suoliuko sėdinčią merginą. Kai ji pasisuko profiliu, prisiminiau vizijoje regėtą veidą – iškart pajutau, kad tai JI. Net šiurpuliukai nupurtė. Tada atsisukau ir pasakiau nepažįstamajai: „Tu būsi mano žmona.“ Ir štai nuo mūsų pažinties dienos su Danute prabėgo beveik trisdešimt treji metai.

Kai gulėjote pakirstas mirtinos ligos, nebijojote, kad gali išsipildyti ir trečioji vizija?

Bijojau. Ramybės nedavė mintis, kad vos pradėjęs gyventi turiu palikti žmoną, vaikus. Nenorėjau taip beprasmiškai pasitraukti, juk dar nespėjau nieko reikšminga nuveikti šiame gyvenime. Jei ne brolio ir žmonos palaikymas, nežinau, ar būtų pavykę nepalūžti. Jie man padėjo neprarasti vilties ir tikėjimo stebuklu. Nors tada dar nebuvau taip giliai tikintis, meldžiau Dievo, kad padėtų išsikapstyti. Ir man pavyko. Atsisakiau invalidumo – žinojau, jei tai pripažinsiu, toks ir liksiu.
Viską lemia mūsų vidinis nusiteikimas. Aš pasukau kitu, dvasinio tobulėjimo keliu, ieškojau netradicinių gydymo būdų. Kiekvienas turime teisę rinktis. Ir tai, ką turime, kaip gyvename, yra niekieno kito, o tik mūsų pačių pasirinkimo pasekmė.

Ar sūnūs nepasekė tėčio pėdomis?

Vaikai augo matydami mano darbo virtuvę, suprato, kad tai nelengva. Jie žino, kas yra astrologija ir pan., bet džiaugiuosi, kad rado savo kelią. Negalima vaikų versti rinktis profesijos.
Vyresnėlis Jurijus yra labiau meniškos prigimties, todėl susidomėjo fotografija. Genai (juokiasi). Maskvoje esu baigęs fotožurnalistiką, tačiau šioje srityje nespėjau išreikšti savęs. O Igorį traukė aukštoji matematika, tapo programuotoju. Vis dar priimta, kad jei tėvai – gydytojai, teisininkai, vaikas nukreipiamas ta pačia linkme, jam kalama nuo mažens, kad ten bus geriau, daugiau uždirbs. Jei pašaukimas sutampa, puiku, bet pasirinkęs nemielą darbą žmogus susigadina gyvenimą, nes nevykdo likimo programos.
Būna, klientai klausia, kodėl jiems nesiseka, kodėl nepavyksta užsidirbti pinigų. O jų asmeniniame horoskope aiškiai matyti, kad jam neskirta dirbti gydytoju, nes pinigai laukia visai kitoje srityje.

Asmeninis horoskopas – tarsi likimo programa?

Taip. Pagal asmeninį horoskopą galima nustatyti, kokie žmogaus polinkiai, kur jam labiau sektųsi ir pan. Tuo patarčiau domėtis ne dvyliktoje klasėje, o vaikui vos pradėjus lankyti mokyklą. Kad per tuos metus turėtų laiko tobulintis toje srityje, ruoštųsi tam iš anksto. Būna, penkerių metų vaikas groja akordeonu ar pianinu, ir tėvai susižavėję iškart nusprendžia: „Koks talentas, jam reikia lankyti muzikos mokyklą.“
Visus gebėjimus, polinkius atsinešame iš ankstesnių gyvenimų, tačiau nereiškia, kad būtinai tai ir yra tikrasis pašaukimas. Kosminė programa, tarkim, Jupiteris ir Merkurijus, stovi juristo ar teisininko ženkle. Tai rodo, kad iš muzikavimo jis negalės pragyventi, todėl lai lieka pomėgis, o profesiją geriau rinktis iš perspektyvesnės srities.

Teko skaityti, kad pamirštas pomėgis ir yra tikrasis pašaukimas…

Ne visada. Pasakykite, klek baigusiųjų muzikos ar dailės akademiją tampa didžiais muzikais ar dailininkais, kažko pasiekia? Iš trijų šimtų gal kokie penki, o kiti gyvenimą praleidžia dirbdami dailės ar muzikos mokytojais, nors daugelis studijuoti pradėjo su mintimi, kad savo talentu užkariaus pasaulį. Turėjau ne vieną atvejį, kai mačiau, kad šiame gyvenime vaikas netobulės kaip muzikantas, liks tik restorano ar baro atlikėjas, nes jo pašaukimas visai kitas. Profesijos pasirinkimas turi didžiulę įtaką žmogaus likimui. Netinkamai pasirinkęs, jis atsiduria ne toje aplinkoje, sutinka ne jam skirtus žmones, dažniausiai pasirenka ir ne sau skirtą „antrąją pusę“. O paskui stebisi, kodėl santuoka nelaiminga, darbe nesiseka, pinigų kaip nėra, taip nėra arba, jei ir yra, žmogus vis tiek jaučiasi nelaimingas. Iš darbo patirties galiu pasakyti, kad dabar nedaug sutiksi žmonių, kurie gali pasidžiaugti, kad dirba mėgstamą darbą ar yra laimingi santuokoje. Jeigu žmonės labiau įsiklausytų, ką jiems kužda intuicija, vidinis balsas, mažiau darytų klaidų.

Sakote, žmonės atsineša sukauptą patirtį iš ankstesnių gyvenimų. Daugeliui reinkarnacija atrodo mistika.

Tai – jokia mistika. Esu religingas ir nenoriu įžeisti kitų žmonių religinių įsitikinimų, bet visai atsakingai sakau, kad tas tęstinumas yra. Kūnas miršta, o siela amžina. Sielos grįžta į fizinį kūną tam, kad išbandytų save, patobulėtų, ištaisytų praėjusiame gyvenime padarytas klaidas. Kito kelio sielai patobulėti nėra. Jeigu viename gyvenime žmogus buvo žudikas, kitame siela pasirinks aukos vaidmenį (atgims invalidu ir pan.). Siela pasirenka tautybę, šalį, net tėvus. Ji žino, kurie yra pasirengę duoti tai, ko jai reikia amžinojo tobulėjimo atkarpai įveikti. Dažniausiai siela įsikūnija į moters įsčiose užsimezgusį vaisių trečią nėštumo mėnesį. Siela laukia norėdama įsitikinti, ar būsimi tėvai yra pasirengę ją priimti. Būna, tėvai dar neapsisprendę, baiminasi, todėl siela neskuba ateiti. Neatsitiktinai ir oficialiai leidžiama iki trijų mėnesių nutraukti nėštumą. Tačiau jei tėvai nuo pirmos akimirkos žino, kad kūdikis laukiamas, neabejoja, siela gali įsikūnyti ir vaisiaus užsimezgimo akimirką.
Žinote, kodėl kartais kūdikiai gimsta anksčiau laiko, septynių mėnesių? Subrendusi siela turi tikslą, kodėl ateina į šį pasaulį, todėl nori ateiti kuo greičiau. Jeigu ji „įsikūnijo“ ne trečią mėnesį, o tą pačią akimirką, kai vaikelis buvo pradėtas, jai užtenka laiko, kad susiformuotų. Kartais gimsta ir aštuonių mėnesių kūdikiai. Pastebėjau, kad tokioms sieloms leidžiama ateiti anksčiau, nors tai pavojinga – tokių kūdikių didesnis mirtingumas nei gimusių septynių mėnesių. Tačiau siela žino, kad devynių mėnesių galbūt mama negalės gimdyti, jai gali kas nors atsitikti, kilti gimdymo komplikacijų ir pan. Atsitiktinumų nebūna. Viskas yra stebima ir kontroliuojama aukštesniųjų jėgų.

Jeigu sielos nuolat reinkarnuoja, kodėl jos po fizinės mirties vaidenasi, nekeliauja į sielų pasaulį?

Subtilusis pasaulis yra aplink mus, jis egzistuoja lygiagrečiai, kituose matmenyse. Maži vaikai iki dešimties metų gali matyti dvasias, gyvūnai taip pat. Todėl arkliai baidosi nei iš šio, nei iš to, o šunys, pamatę kokią besiblaškančią vėlę, ima it pasiutę loti, kaukti, stengiasi ištrūkti iš tos vietos. Paprastiems žmonėms gal skamba neįtikėtinai, tačiau mūsų darbe matyti žmogaus biolauką, dvasias, gydyti – jokia mistika. Dažniausiai vėlės vaidenasi, kai žmogus miršta netikėta ar staigia mirtimi (avarijoje, po infarkto, insulto ir pan.). Jos nespėja susivokti, kas atsitiko, todėl vaikšto aplink artimuosius, kalbina, bet jų niekas negirdi ir nemato. Jos įpyksta, išsigąsta ir ima stengtis atkreipti dėmesį. Neretai dvasias sulaiko neužbaigti darbai žemėje. Negalėdamos perduoti to prašymo, jos ima pykti, kartais net tampa agresyvios.

Padedate tokioms pasiklydusioms sieloms sugrįžti?..

Tokiu atveju stengiuosi išsiaiškinti jų siautėjimo priežastis ir padedu nukeliauti ten, kur joms ir vieta. Kai vaidenasi, siautėja bildukai ir pan., reikia užsakyti net septynerias mišias -sustiprėjęs energijos srautas padeda lengviau nusigauti į sielų pasaulį. Dažnai žmonės ateina prie kapo ir gedi artimųjų, kurie yra mirę prieš daug metų. Daugelis jų jau būna seniai reinkarnavę ir gali būti šalia mūsų. Vienos sielos atgimsta po metų ar trejų, kitos – po dešimties ar dar vėliau. Dažniausiai sielos renkasi savo giminę, savo šeimą – juk nupjovus medį jo šakos atželia toje pačioje vietoje… Tad mirusio senelio siela gali įsikūnyti į vaikaičio sielą ir pan. Pastebėkite, dažnai sakoma: „Nuluptas senelis ar močiutė“

Žurnalas „Ji Nr. 42/2010 10 18-10 24“