Kodėl joniškiečiams reikia Vladimiro Azanovo?


Lina RUDNICKIENĖ

Jau antras dešimtmetis bent du kartus metuose žinomas parapsichologas, astrologas, Taro kortomis buriantis Vladimiras Azanovas – Joniškio svečias. Kitą savaitgalį jis vėl lankysis Joniškyje. Kas sieja neeilinių sugebėjimų žmogų su mūsų Šiaurės Lietuvos rajonu ir jo žmonėmis? Pirmiausia, tai ilgametė ir nuoširdi draugystė su verslininkais Stasele ir Algiu Berklovais. Jei ne dvi šeimas vienijanti draugystė, tai nebūtų ir susitikimų su sveikatos, laimės, ramybės ieškančiais žmonėmis ne tik iš Joniškio, bet ir aplinkinių rajonų.
– Kai tie patys veidai, tie patys balsai vėl registruojasi susitikimui su Vladimiru, aš net suklustu ir nustembu – sakau, o jums ką – pirmą kartą nepadėjo? O tada jau tokiu mano klausimu nustebinti žmonės – „Dar ir kaip padėjo, norim
tam žmogui kojas išbučiuoti…“
– šypsosi daugiau kaip 15 metų su Danute ir Vladimiru Azanovais draugaujanti Staselė. Pasak žinomos joniškietės, V. Azanovui joniškiečiai patiki sudaryti horoskopus, klausia apie savo ir vaikų ateitį, bet dažniausiai – ieško sveikatos.

Nustebino jau pirmą vakarą
Stasesę ir Algį Berklovus su Azanovais supažindino Staselės klasės draugas, žinomas skaitovas, diktorius, Joniškio garbės pilietis Juozas Šalkauskas. Berklovai jau buvo girdėję apie neeilinių gebėjimų brolius Azanovus, tad į namus
priimti garbingą svečią su žmona pasikvietė visą būrį draugų ir bičiulių. Atėjo ir Staselės draugė, nors ir ranka lūžusi, sugipsuota, bet vis tiek knieti iš arti pasižiūrėti į galių turintį žmogų. Žinoma, pažinties vakarą niekas Vladimiro nesiryžo egzaminuoti, o juo labiau, ko nors prašyti – diagnozuoti ligą, išgydyti ar iškviesti mirusiųjų
vėles… Tačiau draugei lūžusia ranka po pažinties vakaro pakilus nuo stalo ir susiruošus namo, ją išlydėti
susiruošė pats Vladimiras…
Visiems to vakaro svečiams buvo keista – kas čia dabar? Aišku, netrukus į grįžusįjį svečiai klausiamai sužiuro. „Rankai gipsas negerai sudėtas, patariau nueiti dar kartą pas gydytoją ir sugipsuoti ranką iš naujo…“ Staselės bičiulė
svarstė šiaip, svarstė taip, bet vis tik nutarė dar kartą pasilankyti pas medikus. Ir tikrai – pasirodė, kad
lūžusi ranka kreivai sudėta, pergipsavo…
Visiems tą vakarą vakarojusiems pas Berklovus įspūdis buvo didžiulis.

Mato „kiaurai“
Kad Vladimiras Azanovas mato „kiaurai“, įsitikino ir pati Staselė Berklovienė. Ją operavo lapkričio 2-ąją, o gruodžio 1-ąją ji jau su mėgėjų teatro kolektyvu „Žiburys“ turėjo lipti ant Nacionalinio dramos teatro mažosios salės scenos, kur su teatralais vilniečiams parodė V. Šalkauskienės režisuotą spektaklį „Bernardos Albos namai“.
Staselei šiame spektaklyje buvo tekęs vienas iš pagrindinių vaidmenų, todėl, kad ir po operacijos, ji nepavedė kolegų iš teatro ir lipo į sceną. Žinoma, į spektaklį pakvietė ir Vilniuje gyvenančius Azanovus.
„Buvo toks laikmetis, kad mes jau kelis mėnesius per darbus, rūpesčius nebuvom bendravę, susitikę.
Ir štai po spektaklio man į sceną Vladimiras atneša gėlių. Apkabina tvirtai, priglaudžia: „Vargšele, tu mano… Lauksim tavęs su Danute kavinėje.“ Nesupratau tada tų Vladimiro žodžių. Pagalvojau, gal užjaučia dėl sunkaus pagrindinio vaidmens? Kavinėje vėl: „Užsakiau viską, net karštus patiekalus išrinkau. Norėjau ir šampano užsakyt, bet ar tau jau galima?“ Mane mušė iš pusiausvyros tie Vladimiro žodžiai. Sakau, taip, galima, aš jau daugiau šįvakar
nebevaidinsiu… O jis užsispyręs – „O daktarai tau jau leidžia?“ Buvau apstulbus. Klausiu, iš kur žino, kad mane operavo, kas sakė, kad turiu sveikatos problemų, kurias žino tik keli artimi žmonės? O Vladimiras šypsosi ir ramiai ištaria – „Aš gi viską matau…“ Tada ir supratau, V. Azanovas „kiaurai“ mato…“ – prisimena Staselė Berklovienė.
Žinoma mėgėjiško teatro artistė, kanceliarinių prekių parduotuvės savininkė prisipažįsta nemėgstanti savo šeimos draugo apkrauti savo bėdomis ar, pasinaudojus draugyste, tenkinti savo smalsumą. Tačiau gerai prisimena, kaip pasiskundė į svečius atvykusiam V. Azanovui, jog jai skauda sąnarį… Užteko parapsichologui uždėti ranką ant skaudamos vietos, Staselė pajudo begalinį deginantį karštį. Čiupt už V. Azanovo rankos – šaltut šaltutėlė… O skausmas dingo ir iki šiol negrįžo.

Bendrauja su mirusiųjų vėlėmis
Prieš keletą metų pas Vladimirą Azanovą į priėmimą Vilniuje prašyte prašėsi viena šalia Joniškio esančio kaimo gyventoja. Ir labai apsidžiaugė išgirdus, kad V. Azanovas lankosi Joniškyje ir padeda žmonėms, turintiems įvairių problemų. Moteris maldavo parapsichologo pagalbos – namuose dedasi keisti dalykai. Negi dvasios siautėja? Todėl balsiai apie namuose besidedančias keistenybes niekam nekalbėjo – dar į durnių namus išveš… V. Azanovas moterį užregistravo paskutinę… Baigęs priėmimą, sės į automobilį ir nuvažiuos… Panašu, kad ir V. Azanovas nelabai tikėjo paranormaliais reiškiniais kaimo sodyboje, manė, kad moteriškei tikrai gali būti problemų su nervais… Tačiau, grįžęs iš moteriškės sodybos, buvo be galo geros nuotaikos. Sako, kokį angelą sargą tą moteris turinti! Vos tik įžengęs į gyvenamąjį namą V. Azanovas moters paklausė, ar jaunystėj turėjo didelę meilę? Moteris ilgai negalvojusi, galvą narina, nurausta… „Tai va, šalia jūsų – jaunystės mylimasis, tragiškai žuvęs ar miręs… Jis jus saugo nuo visokių nelaimių, padeda…“ Moteris iš nuostabos klesteli ant kėdės ir lyg dabar atgauna atmintį. Tikrai. Turėjo nuolat geriantį vyrą, kuris nevengė pasimosuoti rankomis. Kai tik užsimoja jai ką nors padaryti, vis pro šalį… Norėjo net verdančiu vandeniu nuplikyti. Tai negana, kad nepataikė, tai dar ir pats tuo verdančiu vandeniu apsiliejo. Po kurio laiko moteris prisipažino, kad tą naktį iš džiaugsmo, kad po vienu stogu gyvena, ją saugo ir mirusio mylimojo vėlė, negalėjo net užmigti.

Ateina egzaminuoti
Staselė Berklovienė neatsistebi žmonėmis – vis dar atsiranda tokių, kurie ateina patikrinti parapsichologo gebėjimų ir tam pasitelkia net savo mirusius vaikus. Kartą į susitikimą su V. Azanovu atėjo tėvas ir sūnus. Padėjo ant stalo jauno vaikinuko nuotrauką ir, neslėpdami ironijos, klausia, ką aiškiaregys galėtų pasakyti apie šį vaikėzą – kokius mokslus baigs ar nebaigs, ar gražią marčią parves… V. Azanovas iškart, žvilgterėjęs į nuotrauką, nukirto – nieko
jis tiems vyrams nepasakys, nes informacija apie jaunuolį – blokuojama… Atėję vyrai kandžiai replikuoja – ar parapsichologas galias prarado? V. Azanovas pyktelėjo ant atėjusiųjų: „Jūs, tėvas ir senelis, baikit tyčiotis iš gyvenimo išėjusio savo sūnaus ir anūko! Prisipirkit verčiau žvakių, eikit ant kapų, deginkit jas ir melskitės, nebekankindami jo vėlės…“ Vyrai išbinzeno netardami nė žodžio. Užsukusi moteris irgi bandė surengti egzaminą iš savo gyvenimo. „Jei jau toks galingas, kaip apie jus kalba, tai pasakykit, kur dabar mano sūnus?“ – patogiai kėdėje
įsitaisė moteris. Ir V. Azanovas ima kalbėti jos mirusio sūnaus balsu: kaip tą vakarą su draugais išgėręs, kaip naktį ėjęs pro tvenkinį ir sumanęs išsimaudyti. Kaip vandenyje mėšlungis sutraukęs ir paskandinęs… Mamos prašė vienintelio – neraudoti dėl jo, nes jam ir taip sunku… Moteris kėdėje po tokių V. Azanovo žodžių išbalo ir nualpo. Vėliau prisipažino, kad jos sūnus išties rastas nuskendęs Joniškio tvenkinyje.

Laikraštis „Sidabrė“ №88 2013 LAPKRIČIO 16