KORTŲ GALIA IEŠKANT DINGUSIŲ ARTIMŲJŲ…


Dingusio žmogaus paieškos

Kai vieną vakarą taip ir nesulaukiama grįžtančių į namus artimųjų, širdį ir protą užgula gniuždanti nežinia. Bėga dienos, o nežinomybės tik daugėja. Tuomet ne vienam sukirba mintis pagalbos paprašyti aiškiaregių. Bet ar jie tikrai gali pasakyti ką nors tikra? Parapsichologas Vladimiras Azanovas pabrėžia neužsiimantis dingusiųjų paieška. Tačiau sutinka atsakyti į keletą klausimų.

Kokiais metodais ieškoma dingusio žmogaus?
Ieškoti galima trimis būdais: pasitelkus astrologiją, ekstrasensorinius gebėjimus ir taro kortomis.
Jei žmogus yra patyręs aiškeriagys, jis skanuoja informaciją apie dingusį žmogų ir pagal vibracijas gali nustatyti, kokios jis būklės, miręs ar gyvas, kurioje vietoje reikėtų jo ieškoti. Astrologija suteikia galimybę ieškoti dingusiojo loginiu būdu. Panašiai kaip ir su taro kortomis, astrologinė analizė gali pasakyti, kokie asmenys yra šalia dingusiojo, kokia aplinka.

Ar paieškai reikalingi kokie nors dingusio asmens daiktai?
Taip, geriausiai yra gyvai matyti ir rankose laikyti dingusiojo nuotrauką. Iš jos sklindanti vibracija labiausiai padeda aiškiaregiams, ekstrasensams. Jei nuotrauka matoma per kompiuterį, jos vibracijos iškreipiamos, susilpnėja, nes savo vibraciją turi ir pats kompiuteris. Fotografija turėtų būti portretinė – kad gerai matytųsi žmogaus veidas, akys.

Kaip tiksliai aiškiaregiai gali pasakyti, ar dingęs žmogus dar gyvas?
Jei dingęs asmuo labai prastai jaučiasi, yra stipriai sužeistas ar nemalonioje aplinkoje, jo energetinė struktūra gali būti pažeista. Tuomet ieškančiajam gali pasirodyti, kad jis miręs.

Kodėl taip sunku nustatyti asmens, kurio nerandama, buvimo vietą?
Dėl to, kad jei asmuo gyvas, jis juda. Pavyzdžiui, moteris pasiklydo miške, klaidžiojo po jį, paskui išėjo į laukymę, pasiekė kokį nors vandens telkinį. Visose šiose vietose ji paliko savo pėdsakų. Skanuojant informaciją, ji tampa labai paini. Panašiai būna ir tuomet, kai žmogus važiuoja automobiliu.

O jei žmogus miręs?
Greičiausiai prieš mirtį jis vis tiek kur nors klaidžiojo. Jei paskendo upėje, srovė jį galėjo nunešti visai į kitą vietą. O jei buvo nužudytas, tuomet dar painiau: vienoje vietoje įvyko nusikaltimas, bet kūnas galėjo būti vežamas užkasti keliasdešimt kilometrų.
Aiškiaregiai nusikaltimo ar mirties vietą mato kaip viziją. O astrologai ją gali apibūdinti tam tikromis nuorodomis, koordinatėmis. Tarkime, miškas, vanduo, namas ant kranto ar pan. Taip pat kokio pobūdžio buvo mirtis: smūgis į galvą, paskendimas ar kt.

Kodėl dauguma parapsichologų, astrologų ar tarologų atsisako ieškoti dingusių žmonių?
Tai reikalauja daug jėgų. Be to, kaip iš anksto žinoti, ar dingęs asmuo mirė sava mirtimi ar buvo nužudytas? Tokios žinios gali kelti pavojų pačiam ieškančiajam. Lietuvoje buvo du nieko nebijantys ekstrasensai – P. Sabaliauskas ir Z. Vaitonis. Jie teigė neturintys ko prarasti, tad nėra ir ko bijoti.
Kai 1978 m. buvo pagrobtas Italijos politikas Aldo Moro, jo ieškoti į šalį atvyko vienas aiškiaregys. Ir oro uosto jis taip neiškėlė kojos – buvo nušautas į galvą. Pagrobėjai suprato, kad jis gali atskleisti ir jų tapatybę. Dėl to užsiimantieji žmonių paieška dažnai nesiskelbia arba kai kuriais atvejais sutinka padėti, o kai kuriais atsisako. Ši sritis turi tapti kasdiene aiškiaregių ar kitų specialistų duona. Kaip smuikininkas turi groti kiekvieną dieną, kad įvaldytų instrumentą, taip ir jie turi užsiimti paieška nuolatos. Net pusės metų pertrauka yra per didelė.


„Būrėja“ 2013 LIEPA № 7 (129)