Pasaulis, kuriame gyvena naminukai


ŠALIA MŪSŲ EGZISTUOJA PARALELINIAI PASAULIAI, O VIENAS IŠ JŲ YRA PASAULIS, KURIAME GYVENA NAMINUKAI.

Virgaudas Gudas

Žmonės jau yra įpratę, kad namuose kažkas netyčia subilda ar nukrinta, kai kas nustemba, kad trejų metų mažylis su kažkuo kalbasi ir žaidžia, ne visiems patinka, kad kažkas po kambarį gainioja katę… Kad ir kokios būtų emocijos, jau esame prie to „kažko“ pripratę ir nelabai kreipiame dėmesį. O kai kas tiesiog ima ir pajuokauja: „Čia tikriausiai mūsų naminukas“, ir net neįtaria, koks jis teisus.
Tai kas gi tie naminukai, kaip jie gyvena, ką mėgsta ir ką nelabai, galų gale kaip elgtis su šiais mūsų būsto gyventojais, kalbėjomės su parapsichologu Vladimiru Azanovu, žmogumi, kuris juos mato, girdi ir bendrauja su jais.

– Vladimirai, turbūt nedaug yra abejojančiųjų, kad naminukai iš viso egzistuoja, tačiau būtų įdomu sužinoti, ar tai labiau išimtis, ar taisyklė, kad jie įsikuria mūsų namuose?

– Turbūt nustebinsiu pasakydamas, kad naminukai – gerosios namų dvasios – yra kiekviename gyvenamajame name ir kiekviename bute, o dabar ir biuruose, parduotuvėse, kituose pastatuose, kur gyvena arba dirba žmonės. Negana to, vos kam nors gimsta mintis statytis namą ar butą, ta mintis jau sukuria dirvą tam, kad jame atsirastų daug subtilesnio, paralelinio pasaulio šeimininkas – naminukas.
Beje, tarp naminukų dabar labai didelė konkurencija, kas kokią vietą užims. Jeigu jiems patalpa nepatinka, jie ieškosi sau kitos, o šią užima jaunesni naminukai. Tiesa, yra tokių, kurie namuose gyvena po 200-300 metų. Jie renkasi ir patalpas, ir šeimininką, saugo juos nuo gaisrų, avarijų, vagysčių, prižiūri tvarką.

– Kaip naminukus galima apibūdinti?

– Jie minkšti, švelnūs, labai mėgsta švarą ir tvarką, sukuria namie jaukumą, stengiasi užglaistyti konfliktus. Naminukai yra labai jautrūs ir nemėgsta prievartos. Bendrauja jie „tarptautine kalba“ – mintimis, lengvai prisitaiko prie aplinkos, kurioje gyvena.
Tegul neįsižeidžia dailioji lytis, tačiau naminukai patalpas renkasi pagal šeimininką ir turi panašų charakterį. Be to, per savo ilgametę praktiką dar neteko sutikti naminukės. Naminukai – nedidelio, kaip kelerių metų vaiko, ūgio vyrai, tokie į žmones panašūs nykštukai seneliukai.
Tiesa, gali būti ir didesni, bet tai daugiau išimtis. Jei namuose gyvena šuo ar katė, tai ir naminukas gali turėti panašų pagalbininką. Kai šeimininkai dažnai būna išvykę, jie susikuria sau tokį keistą padarą, kad nenuobodžiautų, nes labai nemėgsta vienatvės. Tačiau tai būna retai.
Apsirengę jie gali būti labai įvairiai, priklausomai nuo nuotaikos. Štai visai neseniai svečiavausi Joniškyje, tai naminukas mane pasitiko labai oficialiai. Kai šeimininkė atidarė duris, jis stovėjo šalia jos pasipuošęs raudonu kaspinu ir raudonomis kelnėmis.
Šiaip jie nėra piktybiški, labai mėgsta atkreipti į save dėmesį, mėgsta bendrauti. Todėl jie gali numesti kokį nors daiktą, pajudinti lėkštę, pabarbenti į langą, sukelti dar kokį nors triukšmą. Juk ne veltui jie dar vadinami ne tik naminukais, bet ir bildukais. Todėl turi pateisinti savo vardą.

– Namuose kartais dingsta daiktai: peiliai, šakutės, papuošalai, laikrodžiai, tušinukai, sąsiuviniai. Tai jų išdaigos?

– Taip, tai naminukų darbas. (Šypsosi.) Neišsigąskite, tie daiktai niekur neprapuola. Jie yra šalia, paraleliniame naminukų pasaulyje, bet jų negalima pamatyti arba pačiupinėti. Praėjus kuriam laikui, dingę daiktai dažnai atsiranda kitoje vietoje. Jeigu ne, nereikia ant naminuko šaukti, patarčiau tiesiog gražiai paprašyti, kad naminukas juos grąžintų. Antai neseniai įprastoje vietoje neradau savo dokumentų. įtariau, kad tai mūsų naminuko darbas, ir paprašiau jo grąžinti. Po kurio laiko dokumentai „atsirado“ stalčiuje su stalo įrankiais. Galvą guldau, kad pats ten aš jų niekaip negalėjau padėti.
Naminukas labai prisitaiko prie šeimininko ir aplinkos. Jei šeimininkas geras – namuose švara ir tvarka, jaukumas. Jei šeimininkas ramus, lėtas, tai ir naminukas — tingus, mėgsta pasnausti kartu su šeimininku. Jei būsto šeimininkas geria, tada nusigeria ir naminukas. Jis tampa nevaldomas, triukšmauja, erzina ir išmuša iš pusiausvyros vaikus. Žinoma, pats naminukas prisigerti negali, bet alkoholio garai, jų energinis efektas labai neigiamai veikia naminuką.
Jeigu šeima yra tikinti, tai naminukas irgi stebi, kaip žmonės meldžiasi, dalyvauja kartu. Jam tai labai įdomu. Žinoma, jis pats nesimeldžia, nes nesupranta, kam to reikia.

– Ar galime naminuką pamatyti ar pajausti mes, paprasti, ekstra-sensorinių sugebėjimų neturintys žmonės?

– Manau, susikaupęs net ir paprastas žmogus gali pajusti jų šilumą, jų prisilietimą, pabandyti bendrauti mintimis. Jis gali skleisti vos girdimus garsus, kvapą, gerai įsiklausius galbūt net įmanoma pajusti naminuko alsavimą. Nereikėtų to bijoti, tiesiog mes prie to nepripratę.
Čia labai daug kuo gali padėti vaizduotė ir nuojauta, nes fiziškai bendrauti su naminuku nėra paprasta. Nors ir ne visiems. Tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų jautrumo.
Gal esate pastebėję, kad katės arba šunys dažnai žiūri į viršų ir kažką stebi ant spintos arba ant šaldytuvo? Jiems naminukas – įprastas buto ar namo gyventojas ir jie mano, kad naminuką žmonės mato kaip ir jie. Katės ir šunys, kitaip nei vaiduoklių, jų nebijo.
Su naminukais labai lengvai užmezga kontaktą vaikai iki 7 metų. Jie šnekasi su naminuku, žaidžia su juo ir labai nustemba, kai suaugusieji teiraujasi, su kuo vaikai bendrauja. Jei tėvai jais nepatiki, mažyliai užsidaro ir pradeda bendrauti su naminukais „tarptautine kalba“ -mintimis. Tiesa, šie mūsų būsto gyventojai labai nemėgsta, kai vaikai suserga, tada stengiasi neiti į tą kambarį, kuriame yra ligonis. Naminukai labai džiaugiasi, kai vaikas pasveiksta, vėl ima krykštauti, žaisti, tada ir jie įsilinksmina, dūksta, tampo katę už uodegos ir kelia triukšmą.

– Kaip elgtis su naminuku – bendrauti ar nekreipti dėmesio?

– Su naminukais ne tik galima, bet ir reikia bendrauti. Jie mato save veidrodyje, mato žmones, skaito jų mintis, tačiau jiems nepaprastai reikia jūsų dėmesio. Kai aš ateinu pas ką nors į svečius, naminukai labai greitai suvokia, kad su jais bendrauja juos matantis žmogus, ir iš karto užmezga kontaktą, pasisako savo vardą. Tiesa, kiekvienas iš jų turi savo vardą. Žinoma, tai nėra įprasti žmogiški vardai, jie išgalvoti, dažnai primena kokį nors pasakų herojų. Jūs taip pat galite suteikti savo naminukui vardą. Pavadinkite jį kaip nors ir greičiausiai nesuklysite, nes tikriausiai tai naminukas jums pasakė savo vardą ir jūs jį perskaitėte savo mintyse.
Namuose būtinai palikite laisvą kėdę ar krėslą, ant kurio naminukas galėtų pailsėti. Esu matęs, kad kai kurie šeimininkai net pakloja savo naminukams loveles, pasiuva nedideles antklodes ir pagalves, tačiau to daryti tikrai nebūtina. Jie išsimiega ant tuščios sofos ar lovos, dažnai įsirango į vaikų loveles, kai vaikų jose nėra. Tiesa, jie miega labai mažai, keliolika minučių, dažniausiai tai būna tam tikra būdravimo būsena, bet poilsio jiems irgi reikia.
Naminukai nemėgsta česnakų, svogūnų, citrusų, aštrių prieskonių kvapo, stiprių kvepalų, nes tai šiurkščios energetikos kvapai. Jie bėga iš to kambario, kuriame sklinda šie kvapai. Žinau ne vieną atvejį, kai pamiršus užsukti kvepalų buteliuką naminukai atsuka jį dar labiau, kad kvapas greičiau išsivadėtų. Bet jei šeimininkė viską sudės į specialią dėželę, problemų nebus.
Naminukai labai mėgsta šokoladą, saldumynus, bandeles, medų. Todėl, norint savo naminuką pamaloninti, kad namuose būtų tvarka, reikia jam kartą per mėnesį (kad nesusipainiotumėte, geriausia tai daryti pirmąją mėnesio dieną) į lėkštutę įdėti šaukštą medaus, 2-3 sausainius. O jeigu dar į taurę įpilsite nerūgštaus raudonojo vyno, pavyzdžiui, „Kagor“, jų dėkingumui nebus ribų. Padėti maistą geriausia būtų ant šaldytuvo, toliau nuo vaikų.
Beje, šaldytuvas – mėgstamiausia naminukų vieta, nes jie labai smalsūs ir visuomet pasižiūri į vidų, kai jūs praveriate šaldytuvo dureles. Jei vieta ant šaldytuvo užimta, jie dažniausiai persikrausto ant spintos ar kokios nors lentynos, iš kur patogiau viską stebėti.

– Gal keistai nuskambės klausimas, bet kas atsitiks maistui? Tikriausiai neimsime tvirtinti, kad naminukas jį ima ir suvalgo?

– Jau minėjau, kad naminukas maitinasi ne pačiu maistu, o jo skleidžiama energija. Tačiau būna taip, kad per 2-3 dienas vynas visiškai dingsta. Jeigu naminukas abstinentas, jis tą vyną išpila, todėl patartina taurę pastatyti į kokią nors lėkštutę, kad neaplaistytumėte šaldytuvo.
Sausainiai taip pat arba dingsta visiškai, arba viduje tampa skylėti, purūs ar sukritę. Teko matyti, kad visuose trijuose sausainiuose lieka apvalios skylutės. Esu matęs, kaip naminukas ant medaus paliko savo delniuko atspaudą. Mano darbe pasitaikė atvejų, kai pati lėkštutė perkeliama į kitą vietą. Būna ir taip, kad nelieka nieko – nei vyno, nei sausainių, nei medaus. Viskas priklauso nuo na-minuko energetikos intensyvumo.
Jei taip atsitiko, nereikia išsigąsti, kviestis kunigo ir pulti šventinti namų. Tai ne kokios nors dvasios ar vaiduokliai. Tai iš tiesų įprastas namų gyventojas ir gali būti, kad jis labai seniai laukė šitų vaišių. Beje, ir per šventes jie labai dažnai stovi kur nors šalia jūsų ir laukia pakvietimo, o neradę sau vietos prie stalo piktinasi dėl tokios neteisybės ir diskriminacijos.
Todėl labai nudžiuginsite savo naminuką, jeigu prie stalo pristum-site laisvą kėdę, pastatysite dubenėlį, įpilsite arbatos be cukraus. Jam tai bus tokia šventė, tokia laimė, kad jūs net neįsivaizduojate. Dar kartą pabrėšiu: jie labai mėgsta dėmesį ir atsidėkos jums.

– Vladimirai, bet turbūt labai keistai atrodys, jeigu mes dabar visi pulsime ant šaldytuvo dėti medaus, prie šventinio stalo statyti tuščių kėdžių…

– O kas čia tokio? Viena galėčiau pasakyti: sulaukę dėmesio naminukai – puikūs pagalbininkai, tai vunderkindai, kurie visuomet pasiruošę mums padėti buityje. Pavyzdžiui, jei žmogus nežino, kur geriausia būtų pastatyti baldus, tai naminukas, žiūrėk, jau stovi šalia ir komanduoja, kaip būtų geriausia juos išdėstyti. O šeimininkas taip ir padaro, tarsi paklusdamas savo vidiniam balsui.
Kas nori tvarkos namuose, kad nebūtų tarakonų, skruzdėlių, kandžių, galėtų naminuką kartkartėmis pamaloninti. Be to, jie labai atidžiai saugo namus nuo gaisrų. Jei gresia trumpasis elektros jungimas, naminukas greičiau atjungs visą elektros liniją, negu leis kilti gaisrui. Namuose esančius žmones apie gaisrą jis gali perspėti garsiu pliaukštelėjimu, kokiu nors bildesiu arba triukšmu, tuo metu gali suskambėti telefonas arba barkštelėti lango stiklas.
Negana to, į butą, kuriame yra naminukas, joks vagis neįeis. Naminukas numes kokį nors daiktą, sukels triukšmą arba dar ką nors padarys taip, kad vagis patikės, jog namuose kažkas yra, ir ten nelįs. Jis kaip naminis gyvūnas gina savo teritoriją. Todėl išeinant iš namų galima jo paprašyti, kad saugotų būstą ir nieko neįleistų.
Beje, naminukai labai ilgisi, jei šeimininkai išvažiuoja ilgesniam laikui. Jie liūdi, nuobodžiauja, puola į depresiją. Kadangi naminukai draugiški, labai nori bendrauti, jie neištveria vienatvės. Todėl kai namai visiškai apleidžiami, jie įsileidžia bet ką, net klaidžiojančias vėles arba vaiduoklius. Žinoma, būdami grubesnės energinės struktūros, šie vaiduokliai dažniausiai išguja naminukus lauk. Per savo darbo praktiką dar nesutikau naminukų tuose namuose, kuriuose įsikūrę vaiduokliai.

– Minėjote, kad naminukai įsikuria ne tik gyvenamosiose patalpose, bet ir biuruose, įstaigose.

-Taip, naminukai gyvena ir ten, kur žmonės dirba. Neseniai mane buvo pasikvietusi viena turizmo kompanija, įsikūrusi patalpose, kur anksčiau buvo maisto prekių parduotuvė ir naminukas maitinosi tų produktų energetika. Agentūros darbuotojams dingdavo tušinukai, popierius, dokumentai, buvo pers-tumdomi daiktai. Kai atvykau, mane pasitiko piktas, kerštingas ir… baisiai alkanas naminukas. Juk anksčiau jis turėjo maisto perteklių, o dabar čia juo niekas nesirūpino. „Ko čia atėjai?“ – iš karto piktai manęs paklausė. Kai jam paaiškinau, kad norėčiau jam padėti, naminukas paprašė surasti jam kitą būstą. Laimė, kaip tik priešais turizmo agentūrą buvo atidaryta nauja, dar neužimta vaistinė ir aš pasiūliau jam persikraustyti ten. Juo labiau kad vaistų energija yra labai stipri ir badauti neįpratusiam naminukui maisto ten buvo iki soties. Jis buvo labai patenkintas nauju būstu.
Po savaitės į jo vietą turizmo agentūroje atėjo jaunas, energingas ir vikrus naminukas, kuriam labai patinka naujas kolektyvas. Čia dabar ne tik nedingsta daiktai – naminukas įsitraukė ir į agentūros veiklą: net pats stebėjau, kaip jis „įtikinėja“ klientus užsisakyti kelionę. Yra juk tokių naminukų, kurie maitinasi ir informacine energetika – pokalbių, bendravimo, tarpusavio santykių energija. Šis buvo kaip tik iš tokių.

– Manau, dabar manęs laukia sunkiausia užduotis – papasakoti „Pastogės“ skaitytojams apie naminukus taip, kad jie patikėtų, jog tai realybė, o ne naujametė pasaka…

– Nieko nereikia įtikinėti. Kiekvieno asmeninis reikalas, tikėti ar ne, kad šalia mūsų egzistuoja kiti, paslaptingi, galbūt keisti, neįprasti pasauliai. Juk nebūtinai nėra to, kuo netiki. O aš pasakoju apie tai, su kuo susiduriu per savo darbo praktiką, noriu suteikti informacijos, kad mes nesame vieni. Jeigu mes prisitaikysime prie naminukų pasaulio, jie prisitaikys prie mūsų.
Pagaliau, jeigu netikite manimi, paklausinėkite apie naminukus savo mažamečių vaikų ir jie jums papasakos apie savo bičiulius net daugiau negu aš. Nieko čia keisto.
Kas patikės, kas nepatikės, nėra taip svarbu. Juk ne visiems to reikia. Ne visi turi skristi į kosmosą, ne visi turi kopti į kalnus. Jei žmogus nenori bendrauti su naminukų, tai jo teisė ir čia negali būti jokių įtikinėjimų. O tie „Pastogės“ skaitytojai, kuriems tai buvo įdomu, manau, sužinojo kai ką naudinga.

Straipsnis iš Respublikos priedo „Pastogė“ Nr 1 2009m. sausio 6d.