PASLAPTINGO NUOTRAUKŲ PASAULIO DURIS PRAVERIA PARAPSICHOLOGAS V. AZANOVAS


Vieni fotografuotis mėgsta, kiti ne, tačiau vargiai rastume žmogų, neturintį fotoalbumo. Ar jame tikrai slypi tik trumpos gyvenimo akimirkos? Sakoma, kad nuotraukose glūdi ir dalelė nufotografuoto žmogaus energijos. Yra tikinčių, kad fotografavimas ją netgi vagia. Galbūt dėl to nevalia fotografuoti mažų vaikų ir nėščiųjų? O kaip dėl mirusiųjų fotografavimo – ar tai nepavojinga? Mitais apipinto nuotraukų pasaulio paslaptį praskleidžia parapsichologas Vladimiras Azanovas.

Sakoma, kad fotografavimas vagia fotografuojamo žmogaus energiją. Tiesa?
Tai tėra mitas. Fotografas tiesiog „sustabdo“ tam tikrą gyvenimo akimirką ir viskas. Jis tikrai nieko nevagia (nusijuokia).

Galbūt tuomet ir tėvų baimė fotografuoti kūdikius nėra pagrįsta?
Fotografuoti kūdikius ir mažus vaikus galima. Tik tų nuotraukų nereikėtų rodyti svetimiems. Nuotraukose slypi informacija apie žmogų: jo nuotaika, psichologinė būklė ir kt. Jeigu žiūrintis į nuotrauką joje esančiam asmeniui dėl kažko jaučia pavydą ar pyktį, tai gali pakenkti. Pavyzdžiui, jeigu du mažylius turinti šeima jais džiaugiasi ir kelia atžalų nuotraukas į internetą, tas fotografijas žiūrinti bevaikė šeima jaučia širdgėlą, kad patys vaikų neturi ir dėl to jaučia pavydą. Jie mąsto: „Kodėl jiems tai duota, o mums ne?“ Ši neigiama emocija per atstumą nukeliauja iki mažylio ir jam kenkia, nes jis dar per silpnas, kad save apgintų.

Ar dėl tos pačios priežasties nevalia viešinti ir nėščiųjų fotografijų?
Nėščiai moteriai tai nepakenks, nes suaugęs žmogus atsparesnis nei vaikai. Dėl to suaugusieji ir rečiau serga už mažuosius. Pavojaus nėra ir vaisiui. Kol vaikas negimęs, jį gina motinos energija.

O ar apskritai viešinti bet kokias asmenines nuotraukos socialinėje erdvėje, pvz., socialiniuose tinklapiuose, nėra pavojinga?
Šiaip dideli pavojai negresia, bet viskas priklauso ir nuo pačios nuotraukos. Jeigu ji neskatina žiūrinčiųjų psichologinio diskomforto, viskas gerai. Tačiau jeigu fotografijoje yra tam tikra provokacija, pvz., apnuogintas žmogaus kūnas, gali būti įvairių pasekmių, nes žiūrintysis sąmoningai ar pasąmoningai siunčia atitinkamą atsaką. Be to, kiekviena nuotrauka nešioja informaciją apie joje esantį asmenį. Ja gali pasinaudoti priešai. Yra magiški ritualai, kuriuose per nuotrauką bandoma pakenkti. Tačiau tai labai sudėtinga ir dažniausiai tą gali tik specialistai, turintys tam tikrų žinių. Visgi dažniau nuotraukos naudojamos ne prakeiksmams, o jų nuėmimas. Per nuotrauką pašalinus neigiamą informaciją, prakeiktasis pradeda jaustis kur kas geriau.

Teko girdėti, kad nevalia fotografuotis su nepatinkančiu žmogumi, nes taip su juo susisaistoma energija ir žmogus pradeda jausti disharmoniją.
O kas gi norėtų fotografuotis su nepatinkančiu žmogumi? Į tokią nuotrauką niekada nebus malonu žiūrėti. Nepaisant to, energetiškai tokia fotografija pakenkti negali. Žmogus tegali jausti psichologinį diskomfortą.

Yra žmonių, teigiančių, kad vien iš nuotraukos gali apibūdinti žmogaus charakterį ar net nuspėti jo likimą. Tai iš tiesų įmanoma?
Labai daug apie žmogų išduoda jo stovėjimo ar sėdėjimo poza, veido išraiška, vilkimi drabužiai ir kt. Iš to puikiai galima atspėti charakterio savybes, pomėgius, veiklą, kuria asmuo užsiima. Juk kiekvienas pamatęs žmogų pirmą kartą, susidaro tam tikrą nuomonę apie jį vien iš to, kaip tas žmogus atrodo. Specialistai turi daugiau patirties, geriau pastebi reikiamus dalykus, todėl gali pasakyti daugiau nei eilinis žmogus. Tačiau visa tai tėra psichologijos išmanymas. Visgi yra ir tokių žmonių, kurie iš tiesų gali pasakyti daugiau. Jie moka skaityti nuotraukas ir ištraukti jose glūdinčią informaciją. Ji atskleidžia įvairias gyvenimo detales, netgi tokias, ar žmogus mėgsta ilgai miegoti, ar vakarais valgo ir pan. (nusijuokia). Žinant tokią informaciją, galima spėti ir žmogaus likimą. Tai jau ne psichologiniai, o intuityviniai gebėjimai. Žmogus sugeba jausti kito žmogaus vibracijas. Panašiai kaip radijuje ieškome tam tikro dažnio, norėdami klausyti atitinkamos radijo stoties. Taip ir čia – pagavus reikiamą dažnį, galima nuskaityti norimą informaciją.

Ar tokią informaciją galima nuskanuoti tiek iš popierinių, tiek iš skaitmeninių nuotraukų?
Nuotraukos forma neturi reikšmės. Taip pat sėkmingai galima skaityti informaciją ir iš popieriaus, ir iš kompiuterio ar televizoriaus ekrano.

O kaip elgtis su nebereikalingomis nuotraukomis? Dauguma linkę jas plėšyti, deginti…
Jeigu žmogui nuotrauka nebepatinka ar net jį erzina, jis automatiškai ją plėšo ar kitaip agresyviai naikina. Jeigu tai paties žmogaus nuotrauka, jis gali taip elgtis. Tačiau su kitų fotografijomis taip elgtis nereikėtų. Pavyzdžiui, jeigu perkerpama vestuvių nuotrauka taip, kad jaunavedžiai lieka atskirai, sujungti jų gyvenimus bus sunku. Apskritai nerekomenduočiau naikinti nuotraukų, jeigu jos nebereikalingos, verčiau paslėpti tamsiame kamputyje (nusijuokia). Po 10, 20 ar 50 metų norėsis tas nuotraukas peržvelgti dar kartą. Tuomet kažkada nebereikalingomis tapusios fotografijos vėl gali būti mielos.

Verta laikyti net tas nuotraukas, kuriose yra nemalonūs prisiminimai, jus įskaudinę žmonės, buvę mylimieji ir pan.?
Šiuo metu nuotraukoje esančiam žmogui jaučiate neapykantą. Išsiskyrėte ir norite judėti toliau. Tačiau po 30 metų panorėsite visa tai prisiminti, o nuotraukos nebebus… Senatvėje norėsis prisiminti jaunystės meiles ir jos siesis su gražiomis akimirkomis, o pyktis ir nuoskaudos bus nublankę. Nesvarbu, ar tos laimingos akimirkos truko metus, mėnesį, savaitę ar vos valandą. Negalima stengtis išbraukti to, kas yra ar buvo jūsų gyvenimo dalis.

Ką galėtumėte pasakyti apie mirusiųjų fotografavimą? Vis dar gaji tradicija įamžinti velionį ir gedinčius artimuosius šalia karsto…
Tai taip pat tėra prisiminimai. Jeigu žmogui turėti tokią nuotrauką svarbu, kodėl gi ne?

Tačiau sakoma, kad mirusiųjų fotografavimas neleidžia jų dvasioms palikti šio pasaulio…
Visiškas mitas (nusijuokia). Mirusiojo dvasiai tas pats, ar nuotraukos bus daromos, ar ne. Juk fotografuojama tik fizinė velionio struktūra, gulinti karste, o dvasios ten nebėra.

Yra teigiančių, kad jiems pavyko nufotografuoti dvasias. Tai tikrai įmanoma?
Labai retais atvejais fotoaparatas iš tiesų gali užfiksuoti tai, ko žmogaus akis nemato. Tai gali būti ne tik dvasia, bet ir koks nors energinis darinys. Dažniausiai tai pavyksta prieblandoje. Be to, pastebėta, kad ankstesniais laikais, dirbant su senesniais fotoaparatais, į kadrą patekdavau daugiau mirusiųjų dvasių. Tokių nuotraukų daugiausiai pasitaikė XIX–XX a. Tai, ar dvasia pasirodys nuotraukoje, nuo žmogaus nepriklauso. Įprastai ji į kadrą patenka atsitiktinai, fotografuojant kokį nors kitą objektą.

Vis labiau populiarėja ir aurų fotografija. Kas tai – realybė ar fikcija?
Yra specialūs prietaisai, iš tiesų galintys nufotografuoti aurą. Tačiau ar verta? Aura keičiasi labai greitai, jau po 10–15 min. nuo fotografavimo ji gali atrodyti visiškai kitaip. Viskas priklauso nuo žmogaus emocijų, troškimų, minčių ir kt. Auros fotografija gali parodyti, kaip žmogus jaučiasi tuo metu, bet neatskleidžia jo ilgalaikės būsenos. Aišku, tokios nuotraukos atskleidžia subtilųjį pasaulį, gali padėti žmogui geriau perprasti jo paties psichologinę bei dvasinę būseną ir pan.

Jūratė Šeškevičiūtė, 2013 m. lapkričio 11 d.