„Patyriau du didžiulius stebuklus gyvenime“


Valstiečių laikraštis”     2017.12.29

 

Vladimiras Azanovas: „Patyriau du didžiulius stebuklus gyvenime“

Virginija Barštytė

VL žurnalistė  “Valstiečių laikraštis

Parapsichologas, astrologas, tarologas Vladimiras Azanovas šių metų lapkričio 7-ąją drauge su broliu Sergejumi bei seserimi Tatjana, kuri pirmoji iš legendinių trynukų išvydo pasaulį, atšventė 60-dešimtmetį. Vladimiro žmona Danutė  tokią pačią sukaktį švęs kitais metais, o abu drauge juodu pažymi 38 – tąsias sutuoktuvių metines. Šiame interviu būtų galima pasakoti apie nuostabią Vladimiro ir Danutės partnerystę, nes vien iš moters lūpų išsprūdusi frazė „Atrodo, tai buvo vakar…“ daug pasako. Vis dėlto, prieš Naujųjų metų virsmą prasmingiau pasidalinti Azanovų šeimos patirtais stebuklais. Pirmas stebuklas – Vladimiro išsikapstymas iš nepagydomos ligos jaunystėje ir antras, įvykęs visai neseniai, sesers ištraukimas iš mirties nagų. 

Bet pirmiau truputis šeimos istorijos, įdomu, kiek jūs, trynukai, esate panašūs, tapatūs?

Mama, nešiodama mus tris, buvo tikra storulė, bet gydytojas neatspėjo trynukų, girdėjo tik vienos širdelės dūžius. Įdomiausia, kad mūsų tėvas tikėjosi sūnaus. Sėdi, laukia priimamajame, seselė išėjusi pranešė: gimė dukra… Po 20 minučių seselė susijaudinusi vėl pranešė: gimė berniukas, o po 10 minučių:  gimė antras berniukas. „Bet berniukas jau buvo, tai kiek jų iš viso, trys?“, – negorėjo patikėti tėvas. Jam šokas – kur gyvensime, nes ir taip grūdomės keturiese Baku senamiestyje. Jis vos nepakliuvo po tramvajumi tą laimingą ir drauge nelaimingą dieną… Mes apie metus laiko gyvenome ligoninėj, kol šeima per vargus gavo dviejų kambarių butą.

Jei tarp trynukų nedidelis skirtumas, na, 10-15 minučių, jie nelabai skiriasi, tiesa, dar svarbu aplinka, kurioje gyveni, darbas, kurį dirbi. Mudu su broliu dirbam tą patį darbą, jis – Kaune, aš – Vilniuje, o Tatjana gyvena Rusijoje. Ji taip pat turi ekstrasensės gebėjimų, ir jei gyventų šalia mūsų… Bet aplinka daro savo, be to, reikia tuo nuolat užsiimti. Sesuo turi intuiciją, atspėja, kas gali atsitikti, bet nežino, kaip pakeisti įvykių eigą, kaip praktiką sujungti su teorija.

Mudu su Sergejumi esame identiški dvyniai, mama neatskirdavo. Vieną kurį nors net du kartus pamaitindavo, o kitas, alkanas, rėkdavom… Atskirdavo tik dėka dėmelės ant mano kūno, bet ir toji ilgainiui dingo. Augom nuolat kartu, ypač su broliu – vaikų darželyje, mokykloje. Kartu sportavom, fotografavom, piešėm, rašėm eilėraščius, mūsų niekas negalėjo išskirti. Iš Baku į Lietuvą, į sporto stovyklą taip pat drauge atvažiavom. Buvom rimti lengvaatlečiai, o Lietuvoje – puikios sąlygos treniruotis.

Atrodo, Lietuvą pamatėte savo regėjimuose?

Lemtingą regėjimą pamačiau būdamas gal trylikos. Vaikštinėjau gimtojo Baku senamiestyje, švietė saulė, gražu. Sustojau prie kino teatro – mano svajonės, nes pinigų kinui neturėjau. Staiga prieš akis pamačiau baltą ekraną… Žaibu šmėstelėjo keletas pranašysčių: gyvensi Lietuvoje (nors net nežinojau, kur ji), pamačiau savo būsimosios profilį, ak, kokia graži, ir dar – 28 metų mirsi. Išgyvenau šoką – ir dėl paties regėjimo, ir dėl pranašystės apie mirtį. Niekam nepasakojau ir, laikui bėgant, pamiršau… Kai atsidūriau Lietuvoje, prisiminiau tą baltą ekraną. Čia man patiko viskas: ir senamiestis, ir servisas, ir kultūra. Valgykloje paragavęs mėsos ragu, pasakiau: aš noriu tai valgyti kasdien. Parduotuvėje iki kapeikos atiduodavo grąžą. Man čia buvo Europa. O kai išgirdau, kaip moterys (būtent jos) kalba lietuviškai, ta kalba pasirodė graži tarsi paukščių.

Aš – bėgimo su barjerais sporto meistras. Toji diena, kai sutikau Danutę, buvo laisvesnė. Pastebėjau ją šokančią į tolį. Priėjęs pasakiau: „Aš palauksiu tavęs lauke.“ Pavažiavom drauge kelias stoteles į Antakalnį. Antrą dieną pamačiau ją balkone, stebinčią varžybas. Sėdėjo netoliese, profiliu į mane. Graži šviesiaplaukė. Staiga supratau, jog regiu tą patį profilį, kurį regėjau savo vizijose, tad pasakiau jai: „Tu būsi mano žmona.“ 21 – erių sukūriau šeimą, o 28-taisiais metais netikėta liga priminė trečią viziją – mirtį.

O Danutė, rodos, neiškart patikėjo jumis? Atrodėte brandus, taigi, galbūt, vedęs, turite vaikų?

Nieko neturėjau. Po penkerių dienų pažinties išvykau į Baku, ir mes pusantrų metų kasdien rašydavom vienas kitam laiškus. Kaip laukdavau paštininko… Susituokę dar pusantrų metų gyvenome atskirai. Neturėjom lėšų nuomai, ji gyveno moterų, aš – vyrų bendrabutyje. Tiesa, dirbom, sportavom drauge. Būdavo, ateinu Danutės aplankyti, ir manęs neįleidžia, ypač jei būdavo vėlus metas. Koks džiaugsmas, kai gavome vieno kambario su virtuve bendrabutį. Jame pragyvenome devynerius metus, iki pat buto Stanevičiaus gatvėje, kurį, beje, patys užsidirbome, patys įsirengėme.

Kokia liga jus užklupo?

Reta autoimuninė odos ir gleivinių liga, kurią tik po gero pusmečio nustatė garsus profesorius J.Lelis. Mano žmonai paaiškino, kad su šia liga nė vienas neišgyvena. Abu supanikavom – du maži vaikai. Visas kūnas – vienos pūslės, žaizdos, imuninė sistema bejėgė. Puvo burnos ertmė, liežuvis, negalėjau valgyti, miegoti, sunkiai vaikščiojau. Per dieną sukramtydavau saujelę morkų, burokėlių, kopūstų, svogūnų, kuris buvo didžiausias skanėstas – toks mano maistas, plius sauja tablečių. Kasdien atrodė, kad mirštu. Visi iki manęs, sirgę šia liga, mirė. Nė vienas iš kolegų per ilgus ligos mėnesius neatėjo manęs aplankyti: o kam, vis viena mirsiu. Supratau, kad turiu tik žmoną ir brolį. Išgyvenau dvi klinikines mirtis – „plaukiau“ ilgu šviesiu koridoriumi. Nenorėjau mirti, buvau jaunas, Kristaus amžiaus. „Dieve, ką aš padariau, kad taip kenčiu?“ – klausiau. Naktį bijodavau užmigti, atrodė, neprabusiu, rašydavau eilėraščius apie mirtį. Sykį, visiškoj nevilty sušukau: „Dieve, jei tu esi, padėk! Tu padėsi man, o aš padėsiu kitiems sergantiems.“ Tuo metu susidomėjau fitoterapija, bet kur tos žolelės žiemos metu? Pirmoji arbata, kurią džiaugsmingai gėriau – tai gydytojos parūpintos ramunėlės, dar medus, ypač medaus pikis. O vasarą su žmona Klaipėdos rajone pas jos tėvus su knyga rankose rinkom vaistažoles. Plikydavau saujomis, gal 27-erių žolelių mišinį. Kaip džiaugėsi kūnas… Ilgai taip gydžiausi, kol išsivaliau nuo vaistų, kol šiek tiek sustiprėjau.

Net aštuonis mėnesius praleidau ligoninėj.  Sirgdamas patyriau, kad yra du gyvenimai: iki ligos ir po jos. Vis mąsčiau, kodėl susirgau, ką, galbūt, padariau ne taip. Paraleliai žmona pagimdė antrą sūnų, ji gulėjo vienoje ligoninėje, aš – kitoje, ir mūsų vyresnysis, šešerių metų, sūnus atveždavo man kaimynės paruoštus pietus. Iš Lazdynų į senamiestį… Tai, kad man pavyko pabėgti nuo mirties – yra tikras stebuklas mano gyvenime. Kad dabar galiu padėti žmonėms – didžiulis džiaugsmas. Aš laimingas žmogus.

Gydydamasis supratote galįs padėti kitiems sergantiems?

Mano brolis anksčiau už mane pradėjo dirbti ekstrasensu. Jis galėjo „peršviesti“ žmogų, pamatyti jo vidaus organų būklę. Man taip pat norėjosi tokių gebėjimų. Brolis sakė: dar neatėjo laikas. Kodėl? – nepatikėjau aš. Nebuvo jokios informacijos, ir kaip aš nudžiugau, kai 1991 metais gavau keletą knygų apie fitoterapiją ir astrologiją. O kai brolis pasakė, jog mokysis pas atvažiavusį ukrainietį bioenergetiką, aš pamačiau tą žmogų savo vizijose. Ne tik jį, bet ir jo žmoną, vaikus, jų vardus, motinos ir tėvo vardus. Kai visa tai buvo perduota ekstarsensui, jis pakvietė mane į savo seansus. Prasidėjo naujas etapas mano gyvenime – ne tik mačiau, ne tik savotiškai nuskenuodavau žmogų, bet ir išmokau jam padėti…

O antras stebuklas jūsų gyvenime, matyt, vyriausios sesers Viktorijos išgydymas?

Suplanavome aplankyti 11 metų vyresnę seserį Viktoriją, gyvenančią Izraelyje. Žiemą, kai nekaršta, mat, gegužės mėnesį jai turėjo sukakti 70 – dešimt, taigi, ruošėmės pasveikinti. Aš, mano žmona, brolis, nusipirkę bilietus, laukėme lemtingo skrydžio. Likus kelioms savaitėms iki išvykimo, mums pranešė, kad seserį ištiko insultas… Ir mes visi praktiškai išsirengėm į laidotuves. Jos vyrui, vaikams gydytojai buvo pasakę: iš ligoninės ji savom kojom neišeis. Suprantama – abiejų smegenų pusrutulių insultas, ji paralyžiuota, komos būklėj. Nė vienas panašioj situacijoj neišsikapsto. Atvykę į ligoninę, pamatėm sesę – daržovę. Kaip buvo sunku… Instinktyviai abu su broliu ėmėme gelbėti… Ligoninės palata be durų, visur kameros, taigi, rankomis nepamojuosi, neparodysi, kad gali gydyti – tave paprasčiausiai išvarys. Aš be pertraukos glosčiau jos galvą, brolis – rankas, kalbinome ją… Antrą dieną ji atsimerkė ir mus pažino, negalėjo kalbėti dėl vamzdelio gerklėj, bet kai mes paklausėm, ar mus pažino, ji vienos rankos pirštais krustelėjo, davė ženklą. Vėl daug dirbom, ir ji palengva atsisėdo, o trečią dieną mes jau vežiojom ją vežimėliu. Gydytojas, netikėdamas savo akimis, paklausė, kas šitie aukštaūgiai? Kai pasklido žinia, kad mes ekstrasensai, koridoriuj susispietė eilė žmonių, laukiančių pagalbos. Bet po keturių dienų mes turėjom išskristi atgal… Ketvirtą, paskutinę viešnagės dieną, ji mus glostė, suprato, ką kalbame… Šiuo metu Viktorija pakankamai sveika, vaikšto, gamina pietus, tapo paveikslus, rūpinasi savimi, tik kartais gal ne taip, ne tokį ištaria žodį. Šnekam dažnai per „skaipą“ keturiese: aš, brolis Kaune, sesuo Rusijoje, ji Izraelyje. Praėjusią vasarą Viktorija su vyru buvo atskridusi į Lietuvą, dar – Tatjana iš Rusijos, ir mes visi atšventėme mūsų trejetuko jubiliejų.

Šiuo stebuklu aš pats ilgai negalėjau patikėti. Pasveikusi sesuo mums papasakojo, kad jau regėjo šviesą ir mamos ištiestas rankas, kuri ją kvietė, tačiau mamos rankos niekaip negalėjo pasiekti jos rankų… Tada ji ir atsimerkė. Mes atskubėjom gal 15 – 20 minučių anksčiau, ir mums pavyko ją išgelbėti. Tai mudviem su broliu tikras stebuklas… Nežinau, kokia jėga padėjo, iš kur, neįmanoma paaiškinti energijos, vien noro gyventi neužtenka. Tai atėjo iš aukščiau, tai Dievo energija, be jos, vedami vien noro padėti, mes, žmonės, esame bejėgiai.

Jūsų kasdienybė, kaip supratau – darbas su žmonėmis, o laisvalaikis – su šeima, vaikais?

Dirbu kas antrą dieną, vakare esu išsunktas. Kai žurnalistai paklausia, ar vaikai seks mano pėdomis, sakau: Neduok, Dieve, nes tai yra mano kelias. Nors kažkada svajojau apie foto žurnalistiką. Dabar sūnus – profesionalus fotografas, užsienyje baigęs ekonomikos mokslus. Ne vienas, abu su žmona dirba šioje srityje. Jaunėlis sūnus – programuotojas. Ar jie pasinaudoja mano gebėjimais? Kai tikrai labai sunku pasirinkti, kokiu keliu geriau eiti, pasitariam, bet šiaip jie nelenda į mano gyvenimą, o aš – į jų. Jei sutampa mano intuicija, astrologija, taro kortų išsidėstymas, sakau – tvarkoj, galima ar net reikia eiti nauju keliu. Sykį Danutė pakvietė mane lankyti T. Petreikio šokių studiją. Iš pradžių atsikalbinėjau, bet šokame jau keliolika metų. Dar laisvu metu tapau paveikslus, ypač patinka tai daryti gamtoj. O smagiausia, kai žmona stebi, kaip aš dirbu. Tapau, kai puiki nuotaika, taigi, paveikslai kupini geros energijos. Tai meilė, sveikata, džiaugsmas, tikėjimas…