SPALVŲ PASAULYJE


VLADIMIRAS AZANOVAS
Parapsichologo Vladimiro Azanovo pristatyti turbūt nereikia. Nepamirštama istorija su bildukais viename rajone išgarsino ši žmogų ne tik Lietuvoje. Ir tai ne vienintelė istorija – kiek išgydytų, pakeltų iš nevilties ir skausmo, prikeltų gyvenimui žmonių…
Vladimiras sklaido padėkos kupinus laiškus, atvirukus, savo pacientus puikiai pamena ir apie kiekvieną jų gali ilgai pasakoti…
Tačiau šįkart apie Vladimirą kalbėsime kaip apie menininką. Nors niekas jau dabar nebenustebtų išgirdęs žodžius, kad menas irgi gydo, harmonizuoja žmogaus
dvasinį ir fizinį kūnus. Nuo seno žinomas gydymas spalvomis, piešiniais, spalvų šviesomis. Mus veikia gamtovaizdis, palydėję besileidžiančią saulę jaučiamės labiau pakylėti, ramesni, tvirtesni, harmoningesni. Lygiai taip pat gali veikti ir tobulas meno kūrinys.
Žiūriu į Vladimiro paveikslus ir stebiuosi, kokie jie visi skirtingi. „Iš tų kelių mano paveikslų, kuriuos matote ant sienos, jūs išsirenkate tą, kuris labiausiai harmonizuos jūsų energetinę struktūrą ir padės jums dabartinėje gyvenimo pakopoje. Vieni kūriniai jums patiks, kitų nė už ką nepakabintumėte savo kambaryje… Tačiau po mėnesio gali būti priešingai.
Taip yra todėl, kad pasikeitė jūsų gyvenimo situacija, gimė naujų minčių, pagerėjo ar pablogėjo sveikata. Tačiau tikrai meniškuose, gyvybinės ir intelektualinės energijos prisotintame kūrinyje visada rasime tai, ko mums reiktų šiuo metu, jisai bus savotiškas namų gydytojas“.
Dailė – visiškai naujas dalykas. Vladimiro gyvenime, tai jo vaikystės svajonė. Abu su broliu (brolis Sergejus irgi žinomas parapsichologas) kadaise norėjo tapti dailininkais, bet likimas lėmė pasukti kitu keliu. Tačiau tam. kas visąlaik glūdėjo giliai viduje, buvo lemta išsiskleisti. Artimi draugai, žinoję apie V. Azanovo polinkį tapybai, laikrašty pamatę skelbimą apie priėmimą į A. Savicko, žinomo dailininko, galerijos dailės studiją, parodė jam. „Šie kursai man daug davė. – kalba Vladimiras. – Dirbdamas realizuoju save, potėpiais, figūrų žaismu galiu išreikšti savo sielą, išsakyti, ką jaučiu“. Pasak Azanovo. studijoj dirba tikrai talentingi žmonės. Apie jo darbus A. Savickis yra pasakęs: Eini teisingu keliu“. Tai. be abejo, suteikia vilties ir įkvėpimo. „Žinoma, pasitaiko ir klaidų – jaučiuosi lyg vaikas, mažais žingsneliais einantis link tikslo. Savo kelią tik pradedu, bet ateity viliuosi rasiąs savo stilių“, – pasakoja dailininkas. V. Azanovas mėgaujasi atradęs, pajautęs dažų galią, tapydamas jaučiasi lyg žuvis, beplaukiojanti koralu pasauly…
Vladimiras pasakoja, jog niekada nėra iš anksto numatęs siužeto, tiesiog klauso, ką sako širdis. Kartais ištisą savaitę gali vaikščioti aplink baltą drobę ir nieko nenutapyti, kol staiga netikėtai pajunta impulsą, priverčianti brūkštelėti keletą potėpių, o toliau spontaniškai viskas eina savaime. Vladimiras sako. jog visada jaučia savo dvasios mokytojo paramą.
Savo tapybą pats kūrėjas apibūdina kaip energo-informacinę dailę. Kiekviename paveiksle slypi kokia nors idėja. -kaip ir bet kokiam meno kūriny. Tai bioenergetinė informacija, spinduliuojanti taip pat kaip ir žmogaus biolaukas. Paveikslai, pasak Vladimiro, skleidžia malonią ar nemalonią (teigiamai ar neigiamai
veikiančią) energiją. Daugelis talentingai nutapytų paveikslų skleidžia kaip tik tokią žmogui palankią energiją. Paveiksle gali slypėti Meilės. Laiko. Darbo. Sveikatos idėja – žiūrint ko žmogui reikia.
Vladimiras savo paveikslus mielai dovanoja – draugams, pažįstamiems. Jis mano. jog paveikslai, piešiami pardavimui, neturi tokios energijos, kaip tapomi sau ir yra įsitikinęs, jog paveikslas, kuriame užkoduota kokia nors mintis, idėja, gali būti net talismanu. Subtilus menininkas dažnai nesąmoningai parenka tokias spalvas, atspindžius, linijas, tokią kompoziciją, kad kūrinys ne tik plečia sąmonę, bet gali pakeisti netgi erdvės aurą. harmonizuoti biolauką. net padėti pasveikti.
Parapsichologas įsitikinęs, kad labai svarbu žinoti, koks žmogus ir kokios nuotaikos būdamas tapė jūsų namuose kabantį paveikslą, nes jo skleidžiamoms vibracijoms mes esame labai jautrūs. Todėl savo darbus jis tapo tik būdamas gerai nusiteikęs.
Beje. piešiniais mėginti prišaukti sėkmę medžioklėje ar žvejojant mėgino dar olose gyvenę žmonės prieš daugelį tūkstančių metų, tarsi programuodami situaciją, kuri reikalinga ateityje. Šis savotiškas programavimas padėdavo tą programą perteikti gyvūnui, kurį ketinama medžioti, kad jis tam tikru laiku atsidurtų pageidaujamoje vietoje. Taigi tapybos formų įvairovės pradžia buvo kaip tik anie tolimi laikai.
„Tapysiu, kol bus noro tapyti. Jeigu mano kūriniai kam nors suteikė džiaugsmo ir sveikatos -jiems skirtas laikas nenuėjo veltui“. – kalba Vladimiras Azanovas. žmogus, vis dar ieškantis ir atrandantis, savo ir jį supančių gyvenimus gebantis paversti spalvinga masiška švente…

Viktorija Adomonytė
Žmogus (20) 2001 Ruduo