Surengė tapybos parodą


Ar tai jūsų pirmoji tapybos paroda?

Ne, personalinė – jau antroji. Jei tapai, negali laikyti uždarytų paveikslų. Kurti vien dėl savęs egoistiška. Be to, bet kokia kritika, teigiama ar neigiama, yra naudinga, nes skatina tarsi iš šono pažvelgti į savo darbus, suprasti, ar nors kiek patobulėjai ir pan. Per dešimt metų nutapiau gal apie keturis šimtus drobių. Jų net neskaičiuoju, nes tai darau dėl savęs, o ne siekdamas rekordų. Tikrai nepretenduoju į profesionalius menininkus.

Tapyba turbūt vienas iš jūsų pomėgių?

Taip, tapyba man – pomėgis, padedantis spalvomis ir formomis išreikšti emocijas, mintis, informaciją, ateinančią iš pasąmonės. Kiekvienas menininkas tapydamas perduoda energines vibracijas, kurios išlieka paveiksle. Vienam jos priimtinos, kitam ne. Todėl vienam mano piešiniai galbūt atrodo visiškas niekalas, o kitam gražu, teikia dvasiai peno. Natūralu, nes visi esame skirtingi. Juk dėl skonio nesiginčijama.
Ar tiesa, kad kai kurie jūsų paveikslai gali būti naudojami kaip talismanai?

Kai kurie mano paveikslai atlieka ir tokią funkciją. Tam tikri abstraktūs piešiniai turi užkoduotą informaciją ir gali veikti kaip talismanai, pritraukiantys sėkmę versle, meilėje ar skatinantys savigydos procesus ir pan. Bet kurio dailininko paveikslas, kuris žmogui kelia pasigėrėjimą, harmonizuoja jį patį ir jo aplinką. Turi teigiamą poveikį. Spalvos taip pat skleidžia energinę vibraciją. Tai – jokia mistika.

Meno kūrinys gali turėti ir griaunamąją, ir kuriamąją jėgą…

Tiesa. Visos emocijos, kokias tuo metu dailininkas išgyveno tapydamas, užsifiksuoja paveiksle. Todėl niekada netapau būdamas blogos nuotaikos ar vien todėl, kad reikia. Tai ateina savaime, iš vidaus. Kartais nėra poreikio prisėsti prie molberto ir savaitę. O kartais idėja, įkvėpimas trenkia kaip žaibas. Ranka pati vedžioja teptuką. Net pats nežinau, koks bus galutinis rezultatas. Paskui ir pats nustembu. Būna, žmonės specialiai užsisako paveikslų talismanų. Ir mažų, kišeninių, ir didelių, kabinamų ant sienos. Kurdamas atsižvelgiu į žmogaus charakterį, zodiako ženklą, temperamentą ir 1.1. Tai labai individualu.

Ar seniai tapote?

Nuo vaikystės. Meniškas sielas su broliu paveldėjome iš mamos (ji buvo Baku operetės solistė, o garbaus amžiaus pati susidomėjo tapyba). Nuo dešimties su dvyniu broliu trejus metus lankėme dailės studiją. Abu norėjome tapti dailininkais. Tačiau gana sunkiai gyvenome, buvo laikas, kai neišgalėjome nusipirkti dailės reikmenų. Kad tik pieštume, tapėme ant prasto popieriaus. Pa menu, mūsų mokytojas vieną dieną neapsikentęs pasakė: „Vaikai, reikia tapyti arba ant gero popieriaus, arba nutraukti pamokas.“ Pasirodo, likimas vedė kitu keliu. Netapau nei dailininku, nei fotožurnalistu, nes studijas universitete turėjau nutraukti dėl sunkios ligos.

Bet tapote parapsichologu ir dabar padedate žmonėms…

Taip. Matyt, tai – Dievo pirštas. Kiekvieną likimas pastūmėja atsidurti ten, kur jam, matyt, ir vieta. Liga mane visiškai pakeitė. Tarsi būčiau iš naujo gimęs. Atsirado poreikis gyventi dvasingiau, radau savo pašaukimą. Nors ir nelengva, džiaugiuosi galėdamas padėti žmonėms.

Kodėl savo tapybos parodą pavadinote „Laiko plunksna“?

Pavadinimas gimė netikėtai. Laikas iš tikrųjų neegzistuoja, jį žmonės susikūrė tam, kad būtų lengviau orientuotis erdvėje. Pavyzdžiui, paveiksle pavaizduotas ruduo. Gali užfiksuoti metų laiką, bet paties laiko užfiksuoti neįmanoma. O plunksna man asocijuojasi su lengvumu, siela – kažkuo dievišku… Šis pavadinimas simbolizuoja prisilietimą prie to, kas neapčiuopiama, bet juntama širdimi.

KELETAS FAKTŲ
Gimė 1957 m. lapkričio 7 d. Baku (Azerbaidžanas).
Mokslai: penkerius metus Maskvoje studijavo fotožurna-listiką, 2000-2001 m. tapybos paslapčių sėmėsi R. Savicko dailės studijoje.
Veikla: jaunystėje aktyviai sportavo, buvo Azerbaidžano lengvosios atletikos rinktinės narys. Apie dvidešimt metų dirba parapsichologu. Domisi astrologija, Taro kortomis. Su broliu Sergejumi Azanovu kasmet išleidžia astrologinį Mėnulio kalendorių ir kt.
Šeima: vedęs. Su žmona Danute turi du suaugusius sūnus.

Žurnalas „Ji“ Nr. 5/2010