Vladimiras Azanovas: „Mes 24 valandas kartu – ar gali būti didesnė laimė?“


Sunkios ligos laikotarpis tik dar labiau užgrūdino šeimą

Parapsichologas, astrologas, tarologas Vladimiras Azanovas su žmona Danute šiais metais švenčia 35 – ąsias sutuoktuvių metines. Ar daug kas, šitiek metų išgyvenę, pasakytų panašiai, kaip jie: „Atrodo, tai buvo vakar…“ Pasiklausykime, ką ši pora liudija apie partnerystę, šeimą.

Įsitaisėme šeimininko darbo kabinete. Priešais mane – Vladimiras su Danute, kartas nuo karto prisiliesdami vienas kito (daug sakantis darnos ženklas), o pūkuotas, pilkakailė katė Lori, gyvenanti 17 – tus metus, glaudėsi tai prie šeimininkų, tai prie manęs. Pasak Vladimiro, ji retai kurį nors klientą prisileidžia…

Juos suvedė sportas

Danutė. Visko būta, ne vien džiaugsmo. Sunkiausias laikotarpis – vyro liga. Buvo ką tik gimęs jaunėlis sūnus, kuriam dabar 25 – eri. Visa tai vyko seniai, bet neužsimiršo, anaiptol. Dveji, treji metai tarsi išbraukti iš gyvenimo, mudviejų jaunos galvos pražilo…

Manau, ligą išprovokavo nuovargis. Abu dirbome Namų Statybos kombinate. Tuometinė naujovė – galimybė savomis jėgomis pasistatyti būstą (jame ir šiandien gyvename). Kad patektume į laimingųjų sąrašą, teko „juodai“ dirbti. Vladimiras, prisiplūkęs dieną, dar plušėjo naktinėje pamainoje. O aš, dirbusi technologe, perėjau dirbti apdailininke, juodadarbe. Taip buvo daugiau šansų pakliūti į šį projektą. Beje, vėliau ta specialybė man labai pravertė. Tai buvo juodas gyvenimo periodas, kitaip nepavadinsi. Bet… buvome jauni, gražūs, sportavome.

Sportas mus ir suvedė. Aš – žemaitė iš Gargždų, jis – rusas iš Baku. Abu lengvaatlečiai, – aš šokinėjau į tolį, jis daugiausia pasiekė bėgime su barjerais. Abiem teko rinktis: ar didysis sportas, ar šeima.

Vladimiras. Mano, tarptautinės klasės, treneris – ne pėsčias. Išdėliojo kortas ir pamatė, kad turiu merginą. Paslėpti ką nors nuo jo nepavykdavo. Griežtai paklausė: ar rengiamės Maskvos olimpiadai, ar turi kitų planų? Ką renkiesi – sportą ar šeimą? Sakau: šeimą. Su Danute susipažinom, kai aš pirmą kartą atvykau į Lietuvą. Baku mieste nebuvo sąlygų treniruotis, treniravomės Vilniaus manieže. Lietuvoje man patiko viskas: ir Senamiestis, ir servisas, ir kultūra. Kai valgykloje paragavau mėsos ragu, pasakiau: aš noriu tai valgyti kasdien. Parduotuvėje iki kapeikos atiduodavo grąžą. Man čia buvo Europa. O kai išgirdau, kaip moterys (būtent moterys) kalba lietuviškai, ta kalba man pasirodė tarsi paukščių…

Pamačiau ją balkone, stebinčią varžybas. Sėdėjo netoliese, profiliu į mane. Graži šviesiaplaukė. Priėjęs pasakiau: būsi mano žmona. Mat dar 14-metis mačiau reginį: gyvenu Baltijos šalyje, imu už žmoną šviesiaplaukę merginą (mačiau jos profilį), ir kai per varžybas netikėtai ją išvydau, neabejojau nė minutę. Dar regėjau, kad 28 metų susirgsiu sunkia liga ir mirsiu.

D. Jis man atrodė gana brandus, pasakiau: tu turbūt, vedęs, turi vaikų. Atsakė: nieko neturiu. Netrukus išvyko į Baku, ir mes pusantrų metų kasdien rašydavom vienas kitam laiškus. Kaip laukdavom paštininko… Susituokę dar pusantrų metų gyvenome atskirai. Neturėjom lėšų nuomai, aš gyvenau moterų jis – vyrų bendrabutyje. Tiesa, dirbom, sportavom drauge. Būdavo, ateina Vladimiras manęs aplankyti, ir jo neįleidžia, ypač jei tai būdavo vėlokas metas. Koks buvo džiaugsmas, kai gavome šeimyninį bendrabutį – vieno kambario su virtuvėle. Jame pragyvenome devynerius metus, iki pat šito buto. Čia viskas mūsų pačių rankomis padaryta, – įsikėlę radome plikas sienas.

Išgyveno dvi klinikines mirtis

V. Kai susirgau, gydytojai ir man, ir žmonai pasakė, kad mirsiu. Abu supanikavom – du maži vaikai… Užklupo labai reta odos liga. Pusmetį niekas nenustatė diagnozės, tik vienas profesorius pasakė, kas man yra. Visas kūnas – vienos pūslės, žaizdos, imuninė sistema bejėgė. Puvo burnos ertmė, liežuvis, negalėjau valgyti, miegoti, sunkiai vaikščiojau. Per dieną sukramtydavau saujelę morkų, burokėlių, kopūstų, – toks buvo mano maistas, plius sauja tablečių. Kasdien atrodė, kad mirštu. Visi iki manęs, sirgę šia liga, mirė. Nė vienas iš kolegų per ilgus ligos mėnesius neatėjo manęs aplankyti: o kam, vis viena mirsiu. Supratau, kad turiu tik žmoną ir brolį. Išgyvenau dvi klinikines mirtis. Du kartus „plaukiau“ ilgu šviesiu koridoriumi. Žinojau tiek, kad nenoriu mirti. Buvau jaunas, Kristaus amžiaus. „Dieve, ką aš padariau, kad taip kenčiu?“ – klausiau. Naktį bijodavau užmigti, atrodė, neprabusiu, – rašydavau eilėraščius.

Dieve, – šaukiausi Aukščiausiojo, – jei tu eisi, padėk, daugiau neturiu į ką kreiptis. Tu padėsi man, o aš padėsiu kitiems sergantiems. Tuo metu susidomėjau fitoterapija, bet kur tų žolelių gausi žiemos metu? Pirmoji arbata, kurią džiaugdamasis gėriau – tai gydytojos parūpintos ramunėlės, dar medus, jo produktai. O vasarą su žmona išvykome į Klaipėdos rajoną pas jos tėvus rinkti vaistažolių. Darbavomės su knyga rankose. Plikydavau saujomis, gal 27-erių žolelių mišinį. Kaip džiaugėsi kūnas… Ilgai taip gydžiausi.

Knygų apie fitoterapiją ir astrologiją gaudavau iš Maskvos, – skaičiau, studijavau. Buvo smalsu pabendrauti su ekstrasensu, užklydusiu į Vilnių, klausiau, gal jis man gali padėti? Išgirdau: „Tu pats gali sau padėti.“

Iš pradžių ją gąsdino vyro vizijos

D. Buvau ką tik įsidarbinusi skalbykloje, o vyras man ir sako: „Vieną dieną suges variklis, ir tu būsi kalta, nes laiku nepakvietei meistro.“ Nepatikėjau, žinoma, vis dėlto meistrus pakviečiau. Jų akyse ir įvyko gedimas. Vladimiras staiga imdavo ir pasakydavo kažką „iš ateities“. Atsigulęs, žvilgsnį nukreipęs į lubas, tarsi televizoriaus ekrane matydavo būsimus įvykius. Prisipažinsiu, tai mane gąsdino.

V. 24 valandas per parą matydavau vizijas. Maniau, neišlaikysiu, išprotėsiu. Einu gatve, ir matau daug širdžių, skrandžių, kas kaip funkcionuoja. Pasakiau sau: turiu išjungti tą televizorių. Palaipsniui išmokau jį išjungti. Kai reikia, regėjimas sugrįžta. Iš pradžių gal ir įdomu matyti, bet greitai nuo to pavargsti. Juk žmonės sukaupę daug purvo. Ne tik fizine prasme, bet ir dvasine – įvairių neigiamų emocijų. Nėra sveikų žmonių.

Mokiausi pas garsius medicinos profesorius Maskvoje, Taline, Kijeve, – jie padėjo sujungti praktiką su teorija. Baigiamuosiuose egzaminuose, Kijeve, susirinko daugybė žmonių iš plačios Sąjungos. Komisijoje – garsūs medikai su vardais bei laipsniais. Iki manęs, niekas iš egzaminuojamųjų negalėjo diagnozuoti vieno paciento. Pasakiau: „Jis neturi dešiniojo inksto.“ Taip vienu sakiniu išlaikiau egzaminą. Dar laikėme fitoterapijos, astrologijos, magijos egzaminus.

Gebėjimą „matyti“ sieju su klinikinėmis mirtimis. Aš visiškai kitas žmogus po ligos: kitaip bendrauju, kitaip mąstau. Net keiksmažodžiais negaliu mėtytis, – jų nėra galvoje. Sirgdamas permąsčiau gyvenimą, – ką galiu sau leisti, o ką turiu duoti žmonėms.

Darbas nesaldus ir kai žurnalistai paklausia, ar vaikai seks mano pėdomis, sakau: „Neduok, Dieve, nes tai yra mano kelias. Aš tam save užprogramavau. O norėjau kažkada tapti foto žurnalistu, Maskvoje mokiausi fotografavimo. Dabar sūnus – profesionalus fotografas, užsienyje baigęs ekonomikos mokslus. Ne vienas, abu su žmona dirba šioje srityje. Tai, ko nepadariau aš, daro jis. Jaunėlis sūnus – programuotojas.

Ar vaikai naudojasi tėčio gebėjimais? Na, kai ieško „laimingos“ dienos, skambina: „Kada geriau reklamą užsakyti, arba: kada pavyks parduoti mašiną?“ Patariau: „31 dieną.“ „Taip negreitai?“ – nusivylė. 31 dienos vakare skambina: „Pardavėme mašiną“…

Laisvu metu tapo paveikslus, šoka

D. Ar sunku šalia aiškiaregio? Man nesunku, tai jam atrodo, jog aš pavargstu. Iš tiesų jis „mato“, jaučia, kai dirba, kai yra „įsijungęs“, o kai nedirba, yra toks, kaip kiti: ir daržą sodyboje sukasa, ir malkų priskaldo. Iš pradžių, kai ėmė pasakoti, ką mato, pamaniau, kad jis išprotėjo. Maža streso dėl ligos, dar tas keistas darbas. Prisipažįstu, tikrindavau jo vizijas. Dabar esame susigroję: aš vadovauju firmai (rūpinuosi reklama, buhalterija, viešbučiais, komandiruotėmis), o jis dirba.

V. Dirbu kas antrą dieną, nuo 10 iki 19 valandos, po darbo esu išsunktas kaip citrina. Jei dirbčiau kasdien, neatlaikyčiau. Žmogus, dirbantis su ateitimi, greitai sensta.

Sykį Danutė pakvietė mane lankyti T. Petreikio šokių studiją. Iš pradžių atsikalbinėjau, bet šokame jau 14 metų. Dar laisvu metu tapau paveikslus, ypač patinka tai daryti gamtoj. O smagiausia, kai žmona stebi, kaip aš dirbu.

D. Kol neturėjome dirbtuvės, jis pasistatydavo molbertą tame viename kambaryje. Svarbiausia, kad būčiau šalia. Susiraitau ant sofos ir stebiu. Turėjo daug parodų. Tai abstrakcijos. Tai, kas jo širdy, tas ir ant drobės.

V. Tapau, kai gera nuotaika, gal todėl paveikslai kupini geros energijos. Tai meilė, sveikata, džiaugsmas, tikėjimas. Paskui sėdžiu ir svarstau: ne, čia ne aš nutapiau, aš negalėčiau taip. Man tapymas – kaip mažam vaikui saldainis. Daug paveikslų išdovanojau, kitus vaikai pasikabino. Piešti mokiausi pas profesorių Augustiną Savicką, o pomėgis – iš vaikystės. Su Sergejumi, broliu dvyniu, dar būdami paaugliai, vaikščiojome į dailės mokyklą, piešėme. Gaila, mama neišleido į Leningradą studijuoti restauravimo technikos, man būtų patikę bažnyčių freskas restauruoti.

Kas lemia šeimos harmoniją?

V. Mudu esame praėję tokį sudėtingą kelią, pats gyvenimas įvėlė mus į didžiulį stresą, tad kasdienybėje konfliktuoti… Kam? Verta pamąstyti, jei kyla konfliktai. Arba mes senstam (jauni reaguoja kitaip), arba pavargome vienas nuo kito? Šeimos gyvastis – tai supratimas. Mes visą gyvenimą viską darėme kartu. 24 valandas. Dirbame tą patį darbą, o ir laisvalaikis mūsų kartu: sportas, tapyba, šokiai. Mes turime apie ką kalbėti. Žmona vienąkart slaugė anūką, o aš čia vienas – taip tuščia, nėra su kuo pasikalbėti. Pagaliau, nebūtinai kalbėtis, užtenka sėdėti šalia vienas kito. Kai jos nėra – nėra to, dėl ko gyveni.

Moters savaitgalis /2014 05 09