ŽINOJAU, KAD GALIU MIRTI ir į tą tunelį eiti nenorėjau…


Visi esame girdėję istorijų apie žmones, kurie patyrė klinikinę mirtį ir ilgu tuneliu keliavo į anapusinį pasaulį. Daugeliui tai tėra mistiški pasakojimai, tačiau jų pasakotojams – gyvenimą pakeitusi realybė. Parapsichologas Vladimiras Azanovas įveikė nepagydomą ligą, išmoko mylėti pasaulį ir susidomėjo ezoterika po to, kai akis į akį susidūrė su mirtimi…

Kada ir kokiomis aplinkybėmis patyrėte klinikinę mirtį?
Prieš 24-erius metus susirgau odos vėžiu. Prieš mane gulėjusios dvi moterys, kurių diagnozė buvo tokia pati, mirė. Aš buvau trečias pacientas, kuriam gydytojai nesuteikė jokių vilčių. Jie paskyrė chemoterapijos kursą ir daug vaistų, kurie šiek tiek pristabdė klastingą ligą. Žinojau, kad galiu mirti. Vieną dieną mano organizmas pajuto, kad galiu palikti kūną ir į jį negrįžti. Pasakiau gydytojui, kad man labai blogai ir praradau sąmonę. Pabudęs aplink save mačiau šokinėjančius gydytojus, kurie sakė: „Ačiū Dievui, kad pabudai.“ Net nežinau, kiek laiko buvau be sąmonės.

Papasakokite apie patirtą būseną, matytus vaizdus. Ar regėjote tunelį, apie kurį pasakoja patyrusieji klinikinę mirtį?
Mačiau tunelį, tačiau ėjau į jį ne atsigręžęs, bet nusigręžęs. Pajutau didžiulę jėgą, kuri įtraukė mane į tą tunelį. Viskas vyko labai greitai, jutau fizinį skausmą. Tada pamačiau didelį medį ir baltai apsirengusius žmones: senukus, žaidžiančius kamuoliu, mergaitę ir močiutę. Pastaroji priėjo prie manęs ir užkalbino. Viskas skendėjo rūke. Jaučiau, kad susidūriau su mirtimi ir nenorėjau ten būti. Tai pasakiau priėjusiai močiutei. Ši atsakė: „Per anksti atėjai, tau reikia grįžti.“ Tuomet vėl pajutau jėgą,
traukiančią mane atgal. Vėl pajutau nežemišką skausmą, atrodė, kad nuo jo pabudau. Trūko oro, jaučiau, kad dūstu…

Paprastai žmonės pasakoja, kad keliauti tuneliu malonu – jūsų atvejis kitoks. Ar susidūrėte tik su nemaloniais pojūčiais?
Žinojau, kad galiu mirti ir į tą tunelį eiti nenorėjau. Supratau, kad jeigu ten nueisiu, atgal negrįšiu. Protas visomis išgalėmis tam priešinosi, nors situacijos kontroliuoti negalėjau. Mano patirtis skiriasi nuo tų žmonių, kuriuos klinikinė mirtis ištiko per operaciją, veikiant narkozei. Jiems buvo gera, nes susitiko su artimaisiais.

Ar tai, ką patyrėte per klinikinę mirtį, galima išreikšti žodžiais?
Tikrai ne. Visi vaizdai, spalvos, kvapai buvo nepažįstami ir juos sunku apibūdinti žodžiais. Tai kažkas panašaus į bandymą tiksliai papasakoti sapną. Sapnai taip pat būna labai sudėtingi, spalvoti, ir juos sunku apibūdinti žodžiais. Galiu tik tiek pasakyti, kad nejaučiau įprasto vaistų kvapo, jaučiau kažką panašaus į žolės kvapą.

Kas vyko po to, kai atsigavote? Ar iš karto supratote, kas atsitiko?
Kas nutiko, supratau ne iš karto. Nežinojau, kad tai yra klinikinė mirtis. Vėliau gydytojai pasakė, kad netoli nuo ligoninės, kurioje gulėjau, važiavo greitosios pagalbos automobilis, kuris ir nuvežė į reanimacijos skyrių. Kiek laiko buvau be sąmonės, taip niekas ir nepasakė…
Apie matyto tunelio reikšmę sužinojau tik po kelerių metų, nes tuo metu apie tai nebuvo nei kalbama, nei rašoma. Dabar viskas pasikeitė: galima pasikalbėti su bioenergetikais, parapsichologais, rasti šia tema knygų ir pan. Labiausiai nustebino tai, kad tuneliu ėjau ne priekiu, bet atbulas. Kitiems žmonėms, patyrusiems klinikinę mirtį, tai nebūdinga.

Taigi po šios patirties racionalių paaiškinimų neieškojote, nes nebuvo kur?
Kai viena koja esi anapusiniame pasaulyje, o kita – šiame, jokių racionalumų nėra, vadinasi, nėra ko ieškoti. Ačiū Dievui, kad likau gyvas. Gydytojai sakė, kad po klinikinės mirties sutriks smegenų veikla. Visi buvo tikri, kad greitai mirsiu. Tuo metu gydytojai man net nedarė lašelinės infuzijos, nes sakė, kad nėra reikalo…

Ar iš karto papasakojote aplinkiniams apie savo patirtis? Kokia buvo jų reakcija?
Neturėjau jėgų pasakoti apie tai, ką patyriau. Negalėjau kalbėti, vaikščioti, tik gulėjau. Net jeigu būčiau galėjęs kalbėti, nelabai turėjau kam pasakoti, nes, išskyrus žmoną, brolį ir mažą vaiką, kuris ateidavo į ligoninę, daugiau niekas manęs nelankė…
Kam gyvą lavoną lankyti? Po dviejų ar trijų savaičių pradėjau mąstyti, kas su manimi atsitiko. Tada papasakojau žmonai ir broliui apie tai, ką patyriau, tačiau jiems tai buvo visiškai nauja, negalėjo paaiškinti, kas tai galėjo būti.

Kaip po klinikinės mirties pasikeitė jūsų gyvenimas?
Visų pirma labai troškau pasveikti. Gydytojai norėjo skirti invalidumo grupę, tačiau pavyko susitarti, kad leistų dvi savaites atsigauti namie. Pradėjau reabilitaciją ir maždaug per pusantrų metų visiškai pasveikau. Turėjau laikytis griežtos dietos – valgiau tik kopūstus, morkas ir burokėlius. Jokios mėsos ir žuvies – šių produktų nevartojau 6–7 metus. Taip pat privalėjau atsisakyti druskos. Gėriau daug įvairių vaistažolių mišinių. Kad ir kaip būtų keista, labai pamėgau svogūnus. Kasdien suvalgydavau po keletą didelių svogūnų. Juos ir dabar mėgstu. Jeigu neturiu klientų, būtinai suvalgau vieną kitą svogūną ( juokiasi). Vėliau susidomėjau astrologija ir fitoterapija. Iš Maskvos pavyko gauti dvi plonas knygeles. Po to kreipiausi į ekstrasensus, tačiau šie pasakė, kad man niekuo negali padėti, siūlė kapstytis pačiam. O kaip tai padaryti, jeigu neturi jėgų? Buvau tik ką pradėjęs valgyti, vaikščioti ir mąstyti… kitaip. Pradėjau mylėti gyvenimą, žmones ir aplinką. Vieną šeštadienį gulėdamas lovoje galvojau, kaip būtų gerai, kad ateitų žmogus, kuris man padėtų. Tada prasidėjo haliucinacijos: pasirodė žmogaus pavidalo rausvas debesėlis. Iš karto pagalvojau, kad man galas! Visgi jeigu Dievas pasirodė šio debesėlio pavidalu, tai prašiau jo padėti, žadėdamas vėliau padėti kitiems, nors nežinojau, kaip. Tą akimirką debesėlis išnyko… Manau, kad nuo tada ir prasidėjo naujas gyvenimo etapas. Daug meldžiausi ir prašiau Dievo pagalbos. Tikiu, kad tai padėjo pasveikti.

Kaip po visų išgyvenimų žiūrite į mirtį?
Kiekvienas žmogus turi galvoti, ką jis po savęs paliks – šeimą, vaikus, knygas? Gyvename ne vieną gyvenimą, į Žemę grįžtame tam, kad dvasiškai tobulėtume. Po klinikinės mirties viena gydytoja pasakė: „Vladimirai, dabar tau reikės mylėti save.“ Buvau dar jaunas ir meilė sau buvo nesuvokiamas dalykas. Todėl atsakiau, kad savęs mylėti negaliu. Gydytoja teigė, kad tik mylėdamas save gebėsiu mylėti ir kitus. Taigi pradėjau teigiamai vertinti save ir mane supančius žmones.

Ar tiesa, kad klinikinę mirtį patyrėte net tris kartus?
Negaliu teigti, kad klinikinę mirtį patyriau tris kartus, nes pirmą kartą tai patvirtino gydytojai, o kitus du kartus buvau vienas… Antrą klinikinę mirtį patyriau praėjus vos dviem savaitėms po pirmos. Tąkart namie buvau vienas. Atrodė, kad krentu į gilią duobę, ir iš jos mane kažkokia jėga vėl traukia į tunelį. Supratau, kas vyksta, todėl nebuvo tokios didelės baimės kaip pirmą kartą. Šį kartą skausmas buvo dvasinis. Vėl atsidūriau toje pačioje vietoje, priėjo ta pati močiutė ir tarė: „Ar vėl pas mus atėjai? Tau reikia atgal.“ Viskas vyko labai greitai, svarbiausia buvo išgyventi. Trečią kartą klinikinę mirtį patyriau po savaitės – viskas vyko lygiai taip pat kaip antrą kartą.

Tradicinės medicinos atstovai teigia, kad keisti vaizdiniai per klinikinę mirtį matomi sutrikus smegenų veiklai, o ryški šviesa atsiranda stingant deguonies regos žievės srityje. Ką apie tai manote?
Medikai pripažįsta tik fizinę žmogaus struktūrą. Jie negali paaiškinti to, ko negalima suvokti. Pavyzdžiui, informacijos perdavimas per atstumą neturi jokio medicininio paaiškinimo, tačiau toks telepatinis bendravimas iš tiesų egzistuoja.

IRMINA ŽUKAUSKAITE
4 NATŪRALIOJI medicina 2013/3