Straipsniai

 

Žurnalas „Žmonės“ Nr.46      2017 m. lapkričio 16 d.

Tekstas Jūratės Ražkovskytės, nuotraukos Gretos Skaraitienės         

 

Gera, kai padedi žmogui rasti jo kelią

 

„Būti aiškiaregiu, ekstrasensu, būrėju ar parapsichologu – pavojingas darbas. Bet mes jaučiamės apsaugoti – mes esame vienas kito angelas sargas“, – paaiškina parapsichologai, astrologai Vladimiras ir Sergejus AZANOVAI. Vos kelių minučių skirtumu gimę broliai kaip niekad laimingi, kad savo šešiasdešimtmetį sutiko apsupti pačių artimiausių žmonių.

 

Juodu sunkoka atskirti. Nebent šalimais įsitaiso žmonos: Vladimiro žmona Danutė (59) ir Sergejaus – Eglė (48). Kai jie kartu, namuose skamba broliški vardai – Vova ir Serioga. „Tik broliui leidžiama į mane kreiptis Vova. Tik aš galiu brolį vadinti Serioga. Svetimiems to negalima, – kviesdamas į namus paaiškina Vladimiras. – Beje, kartą tai mus išgelbėjo, nes virš šeimos jau buvo pakibęs didžiulis pavojus – mirtis. Mes su broliu tuo metu labai aktyviai ieškodavome dingusių žmonių, aiškinomės apie pavogtas mašinas. O tai buvo 1990-tieji – pats banditizmo suklestėjimas. Kartą buvau išbėgęs pasportuoti į mišką, grįžtu, o žmona sako: „Buvo atvažiavęs kažkoks žmogus, tavęs ieškojo.“ „Kaip jis mane pavadino?“ – paklausiau. „Volodia“, – išgirdau. Iškart supratau, kad tai svetimas ir pavojingas žmogus, kuris bandė apsimesti savu. Bėgiodamas aš kaip tik buvau pajutęs šaltį – mirties šaltį. Po šitos istorijos mes nustojome ieškoti dingusių žmonių, nes tai – per daug rizikinga veikla, pavojų užtraukianti ne tik mums, bet ir mūsų žmonoms, vaikams. Negalėjome taip rizikuoti.“

Taip prasidėjęs pokalbis vieną po kitos į didžiulį gyvenimo kamuolį pina brolių darbines patirtis, išgyventas istorijas, likimo kirčius ir laimingas minutes. Vladimiras galėtų valandų valandas pasakoti savo sukauptas istorijas. Sergejus – tylesnis, pirmenybę atiduodantis keliomis minutėmis anksčiau gimusiam Vladimirui. „Beje, mažai kas Lietuvoje žino, kad mes – ne dvyniai, o trynukai“, -šypsodamiesi nuotraukas rodo broliai Azanovai. Tą lapkričio 7-osios vakarą Azerbaidžiano sostinės Baku gimdymo namuose užfiksuotas gana retas atvejis: gimė trynukai – du berniukai ir mergaitė. Laiminga mama vaikams davė Vladimiro, Tatjanos ir Sergejaus vardus. O namuose trynukų laukė dar viena – vienuolika metų vyresnė sesuo Viktorija. Likimas brolius ir seseris gerokai išblaškė po pasaulį – Vladimiras ir Sergejus apsigyveno Lietuvoje, sesuo Tatjana – Rusijoje, o vyresnėlė Viktorija – Izraelyje.

 

O tas dvynių ir trynių ryšys iš tiesų egzistuoja, nėra išgalvotas?

Vladimiras: Serioga – Kaune, aš – Vilniuje. Jam skauda – ir man skauda. Mūsų ryšys iš tiesų yra labai stiprus. Pamenu, 1993 metais buvau papuolęs į pavojų: važiavau į Azerbaidžianą aplankyti mamos, o jau buvo prasidėjęs Rusijos karas su Čečėnija –kaskart traukiniui sustojus pakelės stotyse, įlipdavo ginkluoti vyrai ir automatų vamzdžius įremdavo į krutinę. Iš tiesų žiūrėjau mirčiai į akis. O Sergejus tomis akimirkos pasirodydavo man vizijose kaip saugotojas, kaip apsauga. Tai buvo labai stipru. Sergejus paskui pasakojo, irgi visos tos kelionės metu jautęs mane.

Sergejus: Su mūsų trynuke seserimi tas ryšys irgi stiprus, tačiau su broliu – ypatingas.

Vladimiras: Gal todėl, kad su Serioga visur būdavome kartu – darželyje, mokykloje, sporte, net armijoje. Mūsų niekas neatskirdavo, kai vienas už kitą institute laikydavome egzaminus: jis už mus abu laikė istoriją, aš – matematiką.

Sergejus: Aš – chemiją, Vova – fiziką. Tiesiog kaklaraiščiais apsikeisdavome… Būdavo, kad mus atskirtų, išsodina į skirtingus klasės kampus. Kviečia atsakinėti Vovą – aš vietoj jo atsistoju, – orientuodavomės pagal tai, kuris kokį dalyką geriau žino.

Vladimiras: Net mama! Kol turėjau apgamą ant šono, mama mus su Serioga dar kažkaip atskirdavo: pamaitina mane, tada seserį Tanią ir galiausiai Sergejų. Bet paskui tas apgamas išnyko: mama ėmė mane maitinti po du kartus, o Sergejaus – nė karto. Ji mus painiojo iki kokių dvejų metukų. O tėvas painiojo net iki šešiolikos ar septyniolikos metų! Senose vaikystės nuotraukose mes ir patys nelabai atskiriame, kuris yra kuris. Bet su amžiumi dvynukų ar trynukų skirtumai išryškėja – ne tik charakterio, bet ir vizualiniai. Pavyzdžiui, pirmesnis gimęs yra platesnio veido, o keliomis minutėmis vėliau gimęs dvynys ar trynys – siauresnio.

 

Ką žinojote apie Lietuvą prieš persikraustydami čia gyventi?

Vladimiras: Jaunystėje mes su Serioga daug sportavome, buvome lengvaatlečiai. Sergejus bėgiojo 400 metrus su barjerais, aš – 110 su barjerais. Buvome sporto meistrai, abu priklausėme Azerbaidžiano rinktinei ir labai rimtai ruošėmės Olimpinėms žaidynėms, kurios 1980 metais turėjo įvykti Maskvoje. Mūsų treneris buvo ypatingas žmogus: mokėjo burti kortomis ir visada labai gerai numatydavo rezultatus. Išsikviečia kokį sportininką ir sako: „Šiandien turi iškovoti pirmą vietą. Tu pasiruošęs. Tu gali!“

Taip kartą su rinktine mes atvažiavome į Lietuvą, į Vilnių. Ateinu į maniežą treniruotis, o mano nusižiūrėtoje vietoje sėdi kažkoks vaikėzas. Pavarau jį, atsigręžia – mergina! Meta išdidų žvilgsnį ir nueina šokinėti į tolį. Tą pat akimirką pajutau, kad ji ypatinga. Sulaukiau, kol baigs treniruotę, palydėjau ją namo. O kitą dieną prieš varžybas sėdėjome laukdami savo eilės, kažkaip pasižiūrėjau į jos profilį ir labai užtikrintai ištariau: „Tu būsi mano žmona.“ Ji, aišku, tik pasijuokė ir dar pareiškė, kad turbūt turiu žmoną ir du vaikus ir jai tik makaronus kabinu. Ji nežinojo, kad būdamas keturiolikos mačiau viziją. Ėjau per Baku senamiestį ir staiga prieš akis iškilo tarsi koks didžiulis ekranas: jame pamačiau moterį – savo būsimą žmoną, supratau, kad gyvensiu Pabaltijyje (tuo metu neskyriau Lietuvos nuo Latvijos ar Estijos) ir kad būdamas 28-erių stovėsiu prie mirties slenksčio. Todėl kai Vilniuje sutikau Danutę, prisiminiau šitą viziją. O dar kai vietos valgykloje paragavau lietuviško troškinio, išgirdau moteris kalbant lietuviškai – taip švelniai, melodingai, – užtikrintai pasakiau, kad noriu čia gyventi. O 28-erių aš iš tiesų miriau…

Kai varžybos baigėsi, mes grįžome į Azerbaidžianą. Su Danute tada buvome pažįstami penkias dienas, per jas matėmės gal tik du kartus. Bet vėliau pusantrų metų susirašinėjome – kasdien po laišką. Mano treneris matė, kad kažkas su manimi vyksta: „Matau, kad jūsų santykiai su ta mergina rimti. Bet turi pasirinkti: arba artėjanti olimpiada, arba ji.“ „Ji“, – pasirinkau akimirksniu. Kai baigiau tarnybą, atvažiavau į Lietuvą ir mes susituokėme.

Danutė: Sausio mėnesį bus 40 metų, kai mes susipažinome ir jau 38-eri kaip vedę.

Sergejus: Turėjau dalyvauti tose pačiose varžybose Vilniuje, kai Vova susipažino su Danute. Bet patyriau kojos traumą ir turėjau grįžti namo. Tačiau per kelias dienas Lietuvoje man irgi labai patiko: po armijos atvažiavau čia, įsidarbinau statybose. Tada man labiausiai trūko brolio, o kai po pusmečio ir jis čia atsikraustė, viskas tarsi stojo į savo vietas – gyvenimas tapo pilnas. Paskui aš pirmą kartą vedžiau, susilaukėme dviejų vaikų, tačiau nesutapo charakteriai ir pasukome savais keliais. Po kurio laiko sutikau savo antrąją puselę – Eglę. Vos ją pamačius atėjo suvokimas: ji – man skirta. Mudu vedę jau aštuoniolika metų, auginame sūnų.

 

Kada atsiskleidė jūsų gebėjimai – gydyti žmones, regėti vizijas ir pranašystes?

Sergejus: Vova neduos sumeluoti, aš dar vaikas būdamas naktį matydavau dvasias. Labai bijojau jų, todėl žadindavau brolį, kad su manimi nueitų iki tualeto. Vova irgi kažką matydavo, bet nelabai kreipdavo dėmesio. Mums tada buvo šešeri ar septyneri. Kai pabandžiau mamai apie tai pasakoti, ji nutildė, kad turbūt man taip tik rodosi tamsoje. Supratau, kad be manęs ir Vovos to niekas nemato ir geriau apie tai garsiai nekalbėti. Užaugau netikėdamas į Dievą. Bet kartą Naujųjų išvakarėse susapnavau sapną: kad po vidurnakčio, sausio 1-osios naktį, 3 valandą 47 minutės turiu išeiti į lauką. Pabudęs net užrašiau tą sapną – toks ryškus jis buvo. Aišku, sausio 1-osios naktį išėjau į lauką ir pamačiau… Šventosios Marijos apsireiškimą. Po to mano gyvenimas ir apsivertė. Pabudęs kitą rytą aš mačiau kiaurai sienas: mačiau kas vyksta kituose kabinetuose darbe, grįžęs namo mačiau, ką už kelių sienų veikia kaimynai. Tiesą sakant, tai buvo košmaras – negalėjau miegoti, negalėjau dirbti, išeiti į gatvę. Tas košmaras tęsėsi maždaug dvi savaites. Aišku, papasakojau Vovai. Tais laikais daug literatūros apie tai nebuvo, todėl suprasti ir vystyti savo gebėjimus vykdavau į Maskvą, Kijevą, kur dėstė patyrę magai, ekstrasensai. Kelerius metus dirbau kaip aiškiaregis. Vladimiras: Mano gebėjimai atsivėrė kiek vėliau nei Sergejaus. Ir manau, kad jie buvo paskatinti išgyventos ligos. Kaip ir mačiau savo vizijoje, būdamas 28-erių susirgau sudetinga liga.

Danutė: Tai buvo vienas baisiausių –autoimuninė odos ir gleivinių liga, tik ilgai net diagnozės niekas negalėjo nustatyti.Žmogus negalėjo nei valgyti, nei gerti. Būdamas beveik dviejų metrų ūgio jis svėrė vos 74 kilogramus.

Vladimiras: Užtat po švitinimo ir po chemoterapijos procedūrų aš išsipūčiau – svėriau 134 kilogramus, praktiškai dvigubai daugiau. Manęs gatvėje niekas nepažindavo. Artimiesiems iš tiesų buvo pasakyta ruoštis laidotuvėms.

Danutė: Mes tada visi gyvenome pragare… Vladimiras gulėjo onkologinėje ligoninėje, aš su sergančiu jaunėliu sūnumi – vaikų ligoninėje, o kitas sūnus – pas kaimynus paliktas. Imdavausi bet kokio darbelio, kad tik duonai užtektų. Mes su vaikais praktiškai badavome. Gyvenome tada bendrabučio kambarėlyje, o virš mūsų kambario kaip tik buvo laisvas pažįstamo žmogaus kambarys. Vladimiras kartais parvažiuodavo iš ligoninės ir eidavo ten nakvoti – kad, neduok Dieve, jei naktį numirs, vaikai nepamatytų… Ryte vėl išvažiuodavo į ligoninę.

Vladimiras: Atvažiuoji ir matai degant žvakutę. Su tokia diagnoze gydytojams aš buvau trečias pacientas. Iki manęs gulėjo jauna mergina, kuri mirė praėjus trims mėnesiams, ir moteris, kuri pragyveno tik du mėnesius.Aš buvau mirtininkų eilėje, bet ėjo mėnesiai – vienas, antras, penktas… aštuntas… Tik todėl, kad patekau pas profesorių Lelį ir jis paskyrė tinkamą gydymą, aš likau gyvas.

Tokie gebėjimai kaip mūsų dažniausiai yra įgyjami patyrus ką nors labai sunkaus gyvenime: kam per ligas, kam per komą ar didžiulę psichologinę traumą tai ateina. Tokių dalykų negali tiesiog išmokti, ateiti ir mojuoti rankomis – tai nerealu! Apgavikai labai greitai išaiškėja, o jei žmogus iš tiesų turi gebėjimų, bet nesimoko jais tinkamai naudotis, tada rizikuoja savo paties gyvybe. Per maždaug 26-erius mūsų praktikos metus ne vieną savo kolegą tarologą, būrėją ar ekstrasensą esame jau palaidoję, ne vienas kenčia neradęs šeimyninės laimės, palaikymo ir supratimo. Energetiškai tai yra labai pavojingas darbas.

 

Kaip pačioje pradžioje į jus žiūrėjo artimiausi žmonės?

Vladimiras: Dar ir kaip kreivai…

Danutė: Na, įsivaizduokite, Vladimiras tik neseniai išsikapstė iš mirties nagų, tik išlipo iš onkologinės ligos ir staiga ima pasakoti, kad jis kažką tokio mato… Na, ką turėčiau galvoti? Viskas – išsikraustė iš proto! Aš nuoširdžiai galvojau, kad tai – pabaiga. Bijojau, kad paveiktas tų visų vaizdinių prieš save rankos nepakeltų, kad nieko blogo mums su vaikais nepadarytų. Tai buvo netgi daug baisiau, nei jo liga…

Eglė: Kai susipažinome, Sergejus jau dirbo kaip ekstrasensas. Aišku, išsigandau ir gana ilgai laikiausi nuo juo atsargiai. Kai kartais pasakoja kokias sudėtingesnes ar įdomesnes istorijas iš savo praktikos, suprantu, kad tokių dalykų žmogus neišgalvotų. Ne vieną žmogų, kuriam jis padėjo, mačiau savo akimis – todėl dabar jau negaliu netikėti. Bet iki šiol būna stebiuosi: „Na, kaip tau taip išeina? Iš kur tu žinai?“ O jis žino, mato… Ne kiekvienam tai duota, bet ne kiekvienam duota ir būti šalia tokio žmogaus.

Danutė: Klausiate apie artimųjų požiūrį: jeigu ne broliai, vyresniosios jų sesers Viktorijos dabar jau greičiausiai gyvos nebūtų. Prieš pusantrų metų ją ištiko insultas, po to – keturiasdešimt dienų komoje.

Vladimiras: Seseriai kaip tik artėjo septyniasdešimtmečio jubiliejus ir mes su šeimomis planavome aplankyti ją Izraelyje. Iš anksto nusipirkome bilietus, o per pačias Kalėdas – žinia apie insultą. Mes važiavome pamatyti ją paskutinį kartą, atsisveikinti – važiavome į laidotuves. Pamatytas vaizdas sukrėtė: vietoj gyvybingos, energingos moters, kokią pažinojome savo seserį, ligoninės lovoje gulėjo žmogus-daržovė.

Danutė: O palatoje – vaizdo kameros, stebėjimo pultai. Broliai nieko negalėjo daryti, nes tuoj pat būtų išprašyti lauk iš ligoninės. Pašnabždėjau jiems tada: sėskite iš abiejų pusių, imkite ją už rankų ir tiesiog glostykite galvą. Niekas nieko nepagalvos – juk sesuo. Ir staiga ji, po keturiasdešimties dienų komos, atsimerkė! Kitą dieną vėl atvažiavome į ligoninę, ir vėl Vladimiras su Sergejumi atsisėdę iš abiejų pusių glostė jai galvą. Sesuo tądien juos netgi pažino.

Sergejus: Trečią dieną mes jau sodinome ją į vežimėlį ir vežėme į lauką pakvėpuoti grynu oru. Izraelyje buvome tik keturias dienas, bet per tas keturias dienas kasdien po kelias valandas būdami ligoninėje sugrąžinome seserį į šį pasaulį. Toje palatoje, kur ji gulėjo, – visi mirė. Sesuo vienintelė atsigavo. Dabar ji vėl kalba, šoka, gamina, šią vasarą buvo giminės sąskrydyje Lietuvoje.

Vladimiras: Pirmą dieną, kai atvažiavome į ligoninę, medikai vieni kitų klausinėjo: „Kas jie tokie – tie aukšti vyrai juodais kostiumais?“ „Ekstrasensai iš Lietuvos“, – kažkas pašnabždėjo. Antrą dieną, kai atėjome į ligoninę, visi tik paslapčia mus stebėjo, ką darome.

Sergejus: Gal trečią ar ketvirtą dieną prie manęs priėjo vieno ligonio žmona ar sesuo prašydama pagalbos, nes jos artimas žmogus irgi gulėjo be gyvybės ženklų. Bet mes jau turėjome išvykti – nebegalėjome padėti.

 

Kuo paaiškinti, kad aiškiaregių, ekstrasensų, būrėjų ir apsimetėlių tiesiog masiškai radosi būtent tais perversmų ir pokyčių laikais? Ar todėl, kad už netradicinę veiklą niekas nebebaudė, jie pradėjo lįsti iš pogrindžio? Ar apsimetėliai jautė galimybę pasipinigauti?

Vladimiras: Sunkmetis iš tiesų daug ką – ir gėrį, ir blogį, iškelia į paviršių. Natūralu, kad buvo tokių, kurie tokia visuotine stresine situacija naudojosi. Bet buvo ir kita priežastis: žmonės pasidalijo į du klanus – ligonių ir gydančiųjų. Pastarųjų buvo gerokai mažiau nei sergančiųjų. Pabandytumėte jūs tais laikais vaistinėje rasti gydomųjų žolių, netradicinės medicinos preparatų ar netgi oficialių vaistų! Gyvenimus ir mirtis valdė blokados, nepritekliai, deficitas, prekės už dolerius… Todėl žmonės pradėjo ieškoti alternatyvių būdų pasveikti. Atsirado tokių, kurie pagaliau išdrįso parodyti savo gebėjimus. Visada sakiau: tam, kad išmoktum groti smuiku reikia daug metų mokytis konservatorijoje. Lygiai taip pat tik perskaitęs knygą apie magiją, magu netapsi. Turi mokytis, tobulėti.

Pamenu, Serioga jau dirbo su savo gebėjimais, o aš vis blaškiausi: „Kaip aš norėčiau matyti, kaip tu! Kodėl man tai neduota?“ „Esi labai karštakošis, ekspresyvus. Tau reikia tapti truputį ramesniam, labiau subalansuotam“, – patarė. Ir kartą, važiuojant troleibusu netikėtai nuskanavau žmogų – šalia stovinti mergina turėjo tik vieną inkstą. „Tai ko tu šauki?“ – nuramino brolis. „Prieikime prie jos ir paklauskime, ar tikrai?“ – nerimau. „Ir kaip tai atrodys?“ – nusijuokė brolis. Mes su juo visada daug mokėmės, važinėjome į seminarus Kijeve, Taline, Maskvoje. Pamenu, Maskvoje susėdusi didžiausia profesorių, medicinos daktarų komisija. Iškviečia mane. „Kokiais būdais jūs diagnozuojate?“ – klausia. „Žiūrėdamas į žmogų, pagal nuotrauką, pagal balsą, pagal vaizdinį, pagal vardą“, – vardiju. „Gerai, tai pasakykite, kuo skundžiasi mano asistentas?“ – klausia. „Jis neturi dešinio inksto“, – atsakau. „Jūs išlaikėte egzaminą“, – girdžiu.

Sergejus: Arba Kijeve: į didžiulę salę susirenka kokie šeši šimtai žmonių – vienas po kito lipa į sceną, diagnozuoja, pasakoja, ką mato, gydo, bet  iš jų egzaminą išlaiko gal tik koks dvidešimt žmonių. Ilgą laiką buvome vieninteliai ekstrasensai iš Lietuvos. „Žiūrėkite, profesionalai atvažiavo“, – sakydavo apie mus.

Vladimiras: Bet būti tik ekstrasensu ar aiškiaregiu, arba tik gydyti žmonės – gana siaura sritis. Mus lygiai taip pat domina astrologija, parapsichologija, psichologinė pagalba sprendžiant ne tik sveikatos problemas. Tarkime, ar verta žmogui važiuoti į užsienį? Investuoti pinigus į verslą? Keisti darbą ar kurti šeimą? Tų klausimų kyla pačių įvairiausių, kai žmogus atsiduria gyvenimo kryžkelėje. Labai gera, kai padedi žmogui rasti jo kelią.

Sergejus: Mano praktikoje buvo atvejis, kai atėjo žmogus: „Turiu pinigų – maždaug pusę milijono. Noriu investuoti į kompaniją Amerikoje.“ „Geriau nereikia. Nes jūs – ne verslininkas“, – patariau. Jis dar taip pasitiktino, išėjo vos ne durim trinktelėjęs. Po kokio pusmečio ateina vėl. „Prisimenate mane? Aš visgi nuvažiavau į Ameriką, investavau savo pinigus ir dabar esu bankrotas. Norėjau jums padėkoti ir atsiprašyti, kad nepatikėjau jūsų žodžiais.“ Tas žmogus  iki šiol kartais ateina pasikonsultuoti dėl svarbių sprendimų, kad daugiau tokių skaudžių klaidų nebepadarytų.

 

O jūs, sulaukę tokio gražaus jubiliejaus, atsigręžiate atgal, tam, kad įvertintumėt, ką esate sukūrę, pasiekę?

Vladimiras: Pamenu, sėdėjau savo šešiasdešimtmečio išvakarėse vienas, žiūrėjau pro langą ir galvojau: na, kiek čia jau man beliko… Paskui paskambino pažįstamas pasveikinti, kažką pakalbėjome ir aš paklausiau, kiek jam metų. 75-eri. „O Dieve, koks aš dar jaunas!“ – apsidžiaugiau mintyse. Kai atsigręži, matai, koks buvau dvidešimties ar keturiasdešimties – tarsi kelis gyvenimus jau nugyvenai.

Sergejus: Aš gal daugiau žiūriu į priekį. Toks jausmas lyg naują knygos pusę rašyti pradėčiau – tiek daug yra ką papasakoti… Gal tai – tik gyvenimo vidurys? Aš tikrai esu nusiteikęs gyventi iki 120 metų!

 

 

RU